Aukštadvario klajonės

Viskas prasidėjo daugamaž įprastai. Šiek tiek atsiplėšę, nuo rato nejučiomis traiškančio mūsų gležnus kūnus, penktadienį apie 6val. pajudėjome į trasą, kur mus iš krumų iššokęs rėkdamas pasitiko Paulius. Turėjome 2 kovinius, kelioninius vienetus pasiruošusius vykti į naujųjų „keliaivių“ organizuojamą kelionę Aukštadvarin. Bandėm laukt kruopos, bet laikas sruvo, kaip alus į šilinį, tad beliko tik lipti į iškeltam nykščiui sustojusią mašiną. Įsėdę gavom SMS: „Palaukit!..kruopa“, bet prieš mūsų akis jau keitės kelio vaizdai. Vievio baikerių klubo atstovui pasakojant apie gyvenimo stilių ant 2 ratų net nepajutom kaip atsidūrėm Vievyje. Kristė su Paulium kažkodėl laukė mūsų ant Vievio tilto, tad juos pralenkėm, net nepastebėję ir nelaukėm...Išlipus, prieš mus atsivėrė nykus keliukas į tamsą, vedantis į Aukštadvarį. Netrukus pajudėjom kelioliką km, o likusius nusprendėm įveikt pėsti. Kiek vėliau prie mūsų privežė ir Kristę su Paulium. Keturiese žiaubt per tamsą ir miglą buvo smagiau. Graužėm obolius, juokėmės ir viską pamiršę ėjom į priekį, nes turėjom tikslą, kuris mus vedė pirmyn. Vedė, žinoma, ir Dievo ar buliaus akis – milžiniškas ratas aplink mėnulį (buvo pilnatis). Na o pakeliui net ir pavieniai varikliai nelabai skynėsi kelią per tamsą. Kažkur vidury nieko sustojom išgert alaus apleistoje buso stotelėje. Užrašai transporto tvarkaraštyje - MИНСК, БРЕСТ ir kiti rodė, jog autobusas šioje stotelėje buvo sustojęs gana senai. Einant toliau patekome į gūdų mišką. Švietė ratas, Pylei transliavo kosmosą, o aplink sekndėjo migla ir šmėžavo išlinkusių medžių siluetai. Tūko ir keleto sakmių... Jas nutraukė sustojusi transporto priemonė - golfas celofaniniu langu, be galinės sėdynės, prikrautas įvairiausių „gėrybių“. Gavom pasiūlymą pasivažinėti kelis km ne verso klase. Pylė sėdo ant krano, aš (tuchkus) – ant vamzdžio, o mergaitės viena ant kitos. Pilotai buvo biškį optelėję, tad judėjom nesaugiai, bet tikslą pasiekėm. Paskutinę atkarpą iki Aukštadvario įveikėm su gana normaliai. Aukštadvary susiradom Tomą, kuris turėjo ką papasakoti. Prasidėjo kitas kelionės etapas.
Dar einant į Aukštadvarį Tomas telefonu minėjo, kad barako vedėjos pareikalavo po 15Lt., nors buvo tartasi už dyką. Tačiau didžiausia parkė buvo ne tai... Patys kelionės organizatoriai strigo Kaune ir niekaip negalėjo pakomentuoti esamos situacijos. O tuo arpu, belaukdamas mūsų Tomas jau spėjo du kartus pabėgiot nuo miestelyje įsikūrusios provkės moksleivių, kurie buvo linkę į nusikalstamą veiklą ir kitus negerumus. Kagi, ėmėmės ieškoti mokyklos direktoriaus, kuris mum žadėjo prieglobstį mokykloje. Apie 11val. vakaro su triusikais atidaręs savo namo duris jis nebebuvo toks dosnus ir leidęs žinot, kad čia ne viešbutis nuėjo į lovą, palikęs mus giliuose apmątymuose ir keiksmuose. Dar pabaladojom į kelias kitas duris, bet nieko nepešę, tolumoje girdėdami profkės garsus išlavinom mintį: „Na jei jau čia mes niekam nereikalingi,tai gal... į Nidą?“. Padarę porą šuns kojos manevrų, pasirinkom kelią iki autostrados. Kelias tokiu paros metu buvo pamirštas kaip ta autobuso stotelė, bet iš kažkur nukrito koks tai bajoras iš Kauno, kuris susilenkdamas kvietė pas save namo. Jo atsikratėm tik netikėtai sustojus autobusiukaui, kuris paėmė mus visus. Va tada tai tikrai patikėjau stebuklais. Su taksu pasikę vln, apie 2val. toliau skynėmės kelią į Nidą. Netrukus išvežė Pylę, Kristę ir Tomą, o mes toliau laukėm savo mašinos. Mus pasirinko lenkas, vykstantis tiesiai į Vokietiją. Iki šiol gailiuosi, kad tada nepasukom į Berlyną vietoj Nidos. Vėl visiem susitikus prie IX forto paaiškėjo, kad kelionės aistra jau išblėsus pas daugelį, tad po gana ilgo vidinio konflikto kelio nepalikom tik mes su Rūta. Traukėm kur kelias mus nuves. Ir nuvedė jis į Liepoją. 4val. ryte sustojęs latvis pasiūlė pažintinę ekskursiją į savo gimtą miestą. Aplankėm Liepoją, papusryčiavom pas jį namuose, paglostėm jūrą ir su besibaigiančiom batareikom pasukom namų link. Namus pasiekėm be didesnių trukdžių.
Va taip va, vyko naktinės klajonės, po save, Aukštadavrį, Lietuvą ir užsienį, trukusios apie parą, per kurią spėjom nuvažiuot virš 1000km.. Išvados yra kelios: kartais yra nukentėjusių, bet nėra kaltų. Stebuklai visgi egzistuoja. Naktinis stopas yra pats geriausias.

Paintball arba kaip KELIAIvis sėmėsi patirties karo lauke

Ankstyvą šeštadienio rytą, kai laikrodis patylomis mušė devintą valandą, neatpažinti asmenys pradėjo būriuotis šalia Kauno pilies esančios parduotuvės IKI. Tai buvo iš anksto suplanuota operacija, kurios metu septyni taikliausi, greičiausi ir stipriausi, klubo KELIAIvis nariai norėjo išbandyti save ypatingai ekstremaliose situacijose. Tam tikslui buvo pasirinktas interaktyvus dažasvydžio žaidimas, kuris savo aplinka ir naudojamais ginklais mažai kuo nusileidžia tikriems karo veiksmams.

O viskas buvo taip ……
Šeštadienio rytą susirinkę prie IKI ir suformavę kovinį vienetą, visi drauge patraukėme į puikiai autostopui tinkančią vietą, troleibusų stotelę. Susitranzavę tinkamo numerio mikriuką, vos už kelių minučių buvome prie legendomis apipinto ir sovietmečiu dvelkiančio penktojo forto. Nepabūgę griuvėsiais apsupto forto, mes žygiavome ,,Legiono“ link, kur mūsų jau laukė priešininkų komandos ,,IRISH pub dream team“ lyderis Žilvinas. Slapti šaltiniai sužinojo, jog Žilvinas švenčia gimtadienį, tad nieko nelaukę, apipylėme jį dovanomis ir gražiais linkėjimais, o Žilvinas atsidėkodamas pažadėjo labai neskriausti mūsų per artėjantį mūšį. Papokštavę ir pirmaisiais įspūdžiais pasidalinę, patraukėme į baraką, kur kiekvienas gavome po išsvajotąjį šautuvą ir juokingą uniformą su skambiu užrašu ,,Selita ENERGY“, kuris nežadėjo lengvo pasivaikščiojimo po fortą.
Po keleto minučių pasirengimo mes jau buvome pasiruošę žygiuoti į mūšio lauką ir įrodinėti savo pranašumą prieš IRISH pub‘o komandą. KELIAIvis, vadovaujamas tuchkaus,viso žaidimo metu atrodė itin grėsmingai ir net nesileido į kalbas apie pralaimėjimą. Žaidimo eigoje buvo išbandyti įvairiausi taktiniai sprendimai, siekiant pagerinti komandos susižaidimą. Mūšis vyko atkakliai iki didžios pertraukos, nes per pietų pertrauką gavome užkasti nuostabios kareiviškos košės su spirgučiais, po kurios norėjosi eiti ne atgal į mūšį, o kur nors ramiai prigulti ir pamiegoti, nes lakstymas po tankų garažus daugelį iš mūsų nuvarė nuo kojų. Skaniai pavalgę ir pailsėję toliau tęsėme susišaudymą tarp padangų, kur užvirė įnirtinga kova iki paskutinio atodūsio. Šaudėmės, bėgiojome ir slėpėmės kaip tikri kariai, tačiau netikėtai pasibaigę šoviniai skelbė žaidimo pabaigą. Nors galiausiai ir nesugebėjome įveikti Žilvino vadovaujamos komandos, tačiau mes įvykdėme savo tikslą, nes atėję į mūšį kaip atskiri klubo nariai, išėjome iš jo kaip viena darni KELEIvio komanda.
(Tomas)

Dzūkijos nac. Parkas

Klubo "KELIAIvis" išvyka į Dzūkiją, o tiksliau - Marcinkonis ir aplinkinius kaimus, buvo pirmoji po ilgelėsnės klubo veiklos pertraukos.
Nemažas tuntas jaunimo, būtent keliavusio autostopu, buvo laukiami sutartoje vietoje penktadienio vakarą, o tie, kurie turėjo reikalų, prisijungė šeštadienio popietę.
Pentadienį, visiems susirinkus apie 18 valandą, buvo nuspręsta traukti į vietinės reikšmės barą "Po liepa", kur labiau susipažinome vieni su kitais ir degustavome vietinio pigaus, tačiau skanaus "baro" alaus.
Pakalbėjus, pasitarus, raudoniui išmušus žandukus ir plačioms šypsenoms plieskiant veiduose, patraukėme link namų ("ten, kur šiąnakt užmigsi ir yra tavo namai", teigia vienas gražus posakis), kuriais patapo Marcinkonių miestelio pagrindinė mokykla. Įsikūrę, papokštavę bei nusprendę rytoj budintis 7-ą valandą ryto, užmigome.
Keista, tačiau šeštadienio paryčiais visi sugebėjo atsikelti neniurzgėdami. Apsimuturiavę šalikais, prikaupę iki soties geros nuotaikos bei smarkiai besningant, bėgome krosiuką link Marcinkonių traukinių stoties, kur mūsų laukė Adamsas - gidas.
Šeštadienio dieną sukorėme gerus 45 kilometrus, daugelio kojos tapo prastos kokybės, nefunkcionuojančiais organais, tačiau galėjome pasidžiaugti nuostabiais, autentiškais, senovę menančiais reginiais: apžiūrėjome Marcinkonis - vieną didžiausių Lietuvos kaimų, vėliau patraukėme link Dzūkijos Nacionaliniame Parke esančių tvenkinių. Nors vienas iš veikėjų, Gi Gi, ir prisėmė kojas, o kitam klubo "Keliai_vis" nariui kilo mintis nuosavo ryžių verslo plėtojimui, patraukėme toliau. Nukulniavome iki Darželių, vėliau pasiekėme Margionis, kuriuose apžiūrėjome bei buvome supažindinti su kaimo klojimo teatru, per skęstantį lieptą bridome link Bobos šaltinio, pasižvalgėme po kaimą bei grįžome namo.
Marcinkonių mokykloje jau mūsų laukė šeštadienio popietę atvykę klubo nariai, su kuriais užsimojome nukeliauti ir apžiūrėti Zervynų kaimą. Pasinaudoję traukinių stoties teikiamomis paslaugomis, įkūrę "Makštučių Draugiją" (kilmė: šmaikštuolis - šmakštuolis - makštuolis - makštukas), po keliolikos minučių, vakaro tamsumų apsupti, stovėjome prie Zervynų - respublikinės reikšmės architektūros kaimo. 48 sodybos prisišliejusios prie Ūlos upės krantų, 8 iš jų - etnografinės. Gido supažindinti su vietiniais papročiais, aplankėme Tris Kryžius, Zervynų kapines, stebėjomės bičių drevėmis. Po kultūrinės programos plius smagaus žaidimo naktiniame Lietuvos miške, kulniavome linksmą 12 kilometrų kelią pėsčiomis link namų.
Kuomet pasiekėme finišą, vienam skaudėjo blauzdas, kitai klubai iširo, trečiam pirštą batas nulesė, tačiau visi vieningai buvo patenkinti tuo, ką pamatė, pajautė, patyrė...
Sekmadienį, vieni ankščiau, kiti šiek tiek vėliau paliko Marcinkonių givenvietę. Laukė ilgas tranzavimo kelias į Kauną, o daugeliui mintysė sukosi klausimas: "Ar dar kada nors turėsiu tokį nuostabų laiką, kaip per šią kelionę...?"
(Edvis)

Velykinė Nida

Cha! Tai gal užteks eilinių storų velykų ?! Velykos, žinoma, šeimos šventė, bet ir pavasario. O ko ko, bet pavasario mieste per Velykas nesurasi, tad patraukėm jo ieškot į Nidą, ko gero pačią gražiausią. Tokių tikslu buvo suorganizuota pirmoji AK „KELIAIvis“ kelionė, kurioje dalyvavo 7 asmenys. Taigi, apie pietus, pilnais skrandžiais viis susirinkome prie IX forto. Aš (tuchkus) ir kruopa, Rūta su broliu, geltonas su raudonu ir Pylė. Pirmieji atsiskyrė ir pajudėjo prie jūros Pylė su sese ir broliu, pirmieji ją ir pasiekė. Vėliau išvežė spalvotuosius ir likom mes, piktai traukdami dūmą po dūmo ir spardydami akmenukus bei graužtukus. Velykos visgi turi savo specifiką: visi vyksta su šeimom, žmonom, apsiveršiavę, apsikrovę daigtais ir dažniausiai jų tikslas yra koks ir ten laukaintis velykų stalas. Tačiau dauguma liaudies visgi yra nusiteikusi pakiliai ir tai gelbsti situaciją. Taigi, mes su kruopa gal būt ir pajudėjom paskutiniai, tačiau pirmavom ne greičio, bet kiekkybės atžvilgių. Prieštai užtrenkę gal 3 duris, mašinų vežančių į kažkokias žemėlapy nepažymėtas ir numanomai ne prie Klaipėdos esančias vietas galiausiai įsėdom į vieną, kuri važiavo link Telšių. Vietovardis irgi nelabai liuks, bet sitaciją kompensavo ekipažas, su kuriuo gurkšnodami alutį ir ir šnekučiuodamiesi lėkem per velykinę LT. Vėliau išlipom prie Linkuvos, vietos, kuri tam tikru metu būna nukrauta bomžaujančio jaunimo, mėgstančio festivalį „Bliūzo naktys“, ir padarę tai ką reikėjo išvažiavom toliau. Pasistūmėm iki kito vaiduko, kur suradom geltoną su raudonu. Pasilabinom, šyptelėjom ir išvažiavom. Yra žinių, kad jie irgi pasielgė panašiai už 15min. Šįkart jaunuoliuj iš provincijos išpūtėm galvą apie stopo varbą ir privalumus. Dar vienas persėdimas ir mes jau klp. Ten sulaukėm geltono su raudonu ir apsipirkę patraukėm link kelto.Iš ten kas kaip, bet Kuršių Nerijos sostinę pasiekėm visi.
Nidoj įsteigėm bazę po bulvikio stogu. Ir pradėjom susiliejimą su gamta. Raktinėjom po apylinkę, glostėm jūrą, rūkėm kaljaną, gėrėm švyturio alų. Skaitėm Stalino raštus, klausėm bulvikio ir genės...
Sekančią dieną Paulius, Rūta ir brolis išvyko namo, o likusieji nutarė paivairint aplinką ir nuvažiavo į Juodkrantę. Ten vyko dešrų kepimas, alaus gėrimas ir saulės lydėjimas. Pelė išsisuko koją, o mes išsisukom nuo rutinos. Vakare grįžom į bazę, dar šis tas ir atėjo sekmadienis.
Kad ir kaip gerai buvo Nidoj, atėjo laikas ją palikt. Šykart pirmieji išvažiavom mes su kruopa. Londono berniukai, po audringo tūso, keliavo į sostinę. Vienas iš jų buvo pagremžtu veidu – pamarių išdaigos. Elfų šėlsmą liūdyjo ir kiti ženklai: sudaužytas telikas bagažinėj, užkimę balsai ir tt. Su jais pasiekėm uostamiestį, kur mūsų keliai išsiskyrė, nes tusovčikai dar užsimanė ten nusėst. Išleisti trasoj į Kauną pasigavom kiek solidesnę porelę, kuri pametė iki Kryžkalnio, o nuo jo namus pasiekėm su kruopos buvusiu bičų, kurį netikėtai užklupom su pana pilantis benziną. Heh... vienos geriausių Velykų ir tiek.
(tuchkus)

Oficialus registras

Nuo čia prasideda oficialus klubo egzistavimas. Praėjus dviems su puse mėnesio nuo pirminio idėjos subrandinimo autostopo klubas „KELIAIvis“ įgavo oficialiai įteisintą juridinio asmens statusą, kurio dėka atsiveria plačios galimybės siektį klubo tikslų ir vystyti pradėtą veiklą.
(tuchkus)

Zervynos

Na pagaliau, pagaliau viskas baigės arba tik prasidėjo. Galiausiai padarę viską, kas nuo mūsų priklauso: pridavę „KELIAIvio“ dokumentus registrų centrui, sulaukę naujai iškeptų „Pub Fortas“ maikių, ramia širdimi galėjome palikti, Kauną, „Fortą“ ir patraukti į dzukiją, į Zervynas.
Į trasą pajudėjome tryse, daugiau „keliaivių“, vykstančių ta linkme neatsirado. Aš išvažiavau pirmas. Laimingas ir gyvenimu besidžiaugiantis suagumiečio, gyvenančio Paryžiuje sūnus pametė iki vln prieigų iš kur į dzukiją patekti buvo lengviau nei iš Kauno.
Kelias iki Varėnos buvo vingiuotas, kontrastingas ir labai spalvotas. Jo metų susilaukiau komplimentų ir pasiūlymo pamasažuoti iš vieno „numanomai“ seksualinių mažumų atstovų, taip pat kažkur in the middle of nowhere atsiradę kaimiečiai siūlėsi į draugus. Gerai kad iš ten mane ištrauke raumeninis iš Alytaus. Jis neatvertė man savo knygos, bet ir iš viršelio matės jos turinys. Vienaip ar kitaip Varėną pasiekiau. Trumpai kirptos galvos su cigaretėm dantyse tūnančios pravažiuojančiuose golfuose manes nesužavėjo. Laimei GiGi ir pelės ilgai laukt nereikėjo. Kartu su jais praėjome Varėnos gyvenamajį rajoną ir stojome ant kelio vedančio į Marcinkonis. Laukė paskutinė atkarpa. Kelias buvo vakuminis kaip reikiant, bet iš kažkur nukritusi studenčiokų porelė iš VDU surinko mus visus ir pristatė Zervynų kaimui. Na ką...prasidėjo atostogos „rūgpienių kaime“. Truputį panavigavę tarp senų triobų suradom vietinį vedėją, kuris mums išrupino vietą palapinei ir žinoma - samanų sulčių. Steigėm bazę ir tam vakarui programą baigėm. Sekančią dieną prabudę pūkštelėjom į šalia tekančia Ūlą, papietavom (pusryčius valgyti jau buvo per vėlu) ir sulaukę Adams pradėjom ekskursiją po vietinę apylinkę. Adams nušvietė vieitnį geležinkelio mazgą, vietovės istoriją bei kitas smalsautojo ausis dominačias detales. Niekaip neįkalbėję Adams pasilikti į bazę grįžom vieni. Ten mus aplankė Švyturys. Pokalbis su juo prasidėjo kiek įtemptai, kalba sukosi apie gresiantį pilietinį karą, bet viskas acipalaidavo Švyturio pirty. Gerokai nugaravę, atsipalaidavę, pasigardžiavę alumi ir prisiklausę Švyturio istorijų apie KGB, Afganistaną ir tt. , grįžom į bazę ir susmigom. Ryte ir vėl laukė kelias... kelias namo. Grįžom paprastai: viena iš per pusvalandį pravažiavusių dviejų mašinų važiavo tiesiai į Kauną. Mums jos tik ir reikėjo. Taip padėjome tašką dar vienoje klubo kelionėje.
(tuchkus)

Spragtukas į Trakus

O šįkart tik spragtelėjom ir suvykdėm 4-5val.(realybėj viskas užtruko kiek ilgiau) kelionės projektą į Trakus. Dalyviai: aš (tuchkus) su Kriste ir Pylė su Rūta. Keista, bet primuosius nuo kelio stvėrė gotus, tuoj po jų – mus, vos spėjusius ištiesti rankas, o Pylė liko lengvai pasipiktinęs neišdegusiu studentišku jo planu, tačiau savo mašiną susirado ir jie. O mes tuo tarpu judėjom link senosios sostinės. Išlipus ant trakų kelio mus pasitiko mašinų vaakumas ir srauto negajumas, bet kadangi, mes niekur neskubėjom, tai ir nevėlavom, o kadangi nieko nepasiėmėm, tai nieko ir nepritrūko. Su prorusiško verslininko mašina pasiekėm Trakus. Pakeliuj į pilį susitikom Paulių su Rūta. Pilies fone užkandžiavom, lošėm marokietišką UNO ir gurkšnojom alų.. Vėliau sutemo. Dar pasišlaistėm aplink Kęstučio pilį ir patraukėm valgyti kibių. Pakeliuj užkalbintas Trakų bulvikis ėmė porint visą LDK valdovų medį ir kitas istorijos peripetijas. Vos atsimušėm. Užsisakėm po kibį ir sudaužę maktelėjom gerklėn prieš tai apsilaistydami viduje esančiu riebalų turiniu. Na o tada į trasą. Kauno pusėje buvo tas pats vaakumas, tad jame pavyko susitranzuoti tik važinėjantį žiebtuvėlį, parūkius į galvą atėjo mintis namo skverbtis per Vilnių. Šis planas nesunkiai išdegė ir su smulkiu gariūnų versliniku pasiekėm sostinės prieigas. Iš ten mes su Kriste pajudėjom namo su fūra, kurią pilotavo „Vanios“ brolis turintis krūvą istorijų, kad kelias neprailgtų. Neprailgo. Juolab, kad savo kertelę atvėrė ir Kristė apie Sibiro meškas ant grandinių ir kt. Šitaip šis mažas projektėlis pavadinimu „Spragtukas“ ir baigės. Buvo pakankamai IDOMU. Tik spragt ir viskas.
(tuchkus)

Latvija, Kalavijuočių takais

Na o šį kartą bent jau mums su Paulium viskas prasidėjo, kiek kitaip neįprastai. Vidury nakties palikę šiltą, linksmą ir pilną alaus aplinką išlipom autostradoj, prie IX forto ir taikėmės įsimest į ratus vykstančius Latvijon. Kiti startuos tik ryte. Tuščia trasa priklausė naktiniams kelių vilkams, o mes priklausėm nuo jų. Ruseno cigaretė, skambėjo juokas, pro šalį šniokštė fūros, o galvoje sukosi žodis IDOMU... Po kiek laiko fūristas brolis latvis paėmė mus savo globon. Geras buvo jis žmogus, tik daug keikėsi. Skrodėm tamsą, kol nenukirto mentai, o vėliau rimtais veidais grimzdom į tylą ir sekėm besiartinančią aušrą. Sieną pasiekėm visai prašvitus. Ten išlipom, nes LV bulvikis norėjo pailsėt. Prasitrynę akis pamatėm kontrastą tarp kalavijuočių ir olandų... Tranzavom, bet niekas kitas išskyrus tą patį bulvikį mūsų neėmė. Bulvikis pavežė iki gimtojo Iecavos kaimo ir palikęs prie gyvo alaus parduotuvės nurųko į namus. Rygą privažiavom su rafinuota latvių porele ir išlipę ėmėm krimst sausainį – Rygos apvažiavimą. Keitės veidai, mašinos ir atstumas iki finišo. Galiausiai patekę ant tiesaus kelio į Siguldą užčiuopėm duobę, bet ir iš jos mus ištraukė. Ciesio tądien nepaėmėm, nes skrandis susitraukė iki kritinės ribos, miego stygius irgi jautėsi, tad šio to nusipirkę, nufilmavę vargdienius smigom Gaujos slėny. Vėliau, įsteigę bazę nuošalėje sulaukėm Pelės, Rūtos ir Skirmos. Sekančią dieną sukom kultūrinę programą, kurios auka tapo ir Ciesis. Nepaisant visko paėmėm Ordino pilį. Į bazę grįžom vakare ir iškėlėm paskutinę vakarienę. Išaušus paėmėm dar ir Rygą, trumpam tapusia hokėjaus sostine. Na o poto beliko tik kelias namo. Kurį nesunkiai įveikėm su Rūta. Taip praėjo dar viena bendra kelionė. Iš principo nemanau, kad galima perteikti atmosferos, vyravusios jos metu, bet faktas yra tai, kad ši kelionė išliks atmintyje ilgam.
(tuchkus)

KELIAIvio veikla

2006 04 06 (kelio dovana)
Pelniatyvi kelionė į Vilnių asmeniniais interesais pasipildė viešaisiais... Gįždamas iš Vilniaus nykštį Kauno kryptimi laikiau tradiciškai gal 5min., po kurių jau riedėjau namų kryptimi. Pasirodo, vežė vyresnieji „Forto“ barsukai: Žilvė ir Antanas. Kūl. Šiek tiek pokalbio, istorijų iš kelio ir: „ ...tai mes galim bendradarbiaut...“. Taip užsimezgė draugiški ir naudingi ryšiai tarp „KELIAIvio“ ir Žilvės. Nuo tada East or west „Pub Fortas“ mums tapo the best.
(tuchkus)

2006 04 06 (pirmasis klubo susitikimas)
Būtent šią dieną bare „Fortas“ buvo surengtas pirmasis autostopo klubo „KELIAIvis“ susitikimas. Jame turėjome svečią iš Kanados, kuris jau 9 mėnesius svečiuojasi ir taip pat autostopu blaškosi po Europą. Kaip ir žadėjo, klubietė Rūta šia proga pagamino „tinginį“, kurį kramsnodami aptarinėjome ir sprendėme pirmuosius klubo reikalus.
(tuchkus)

2006 04 13 -14 (GPS I)
G - generalinis, P - planavimo, S – seminaras. Toks skambus pavadinimas prilipo renginiui, pradėjusiam dėti „KELIAIvio“ pamatus“. Ir nors jame dalyvavo ne itin gausus burys klubo narių(5) bet pamatinė pradžia buvo pradėta dėti, arba bent jau duobę pamatams iškasėm, tačiau dėl laiko ir sveikatos stokos (dauguma dalyvių įtakojo vakarykščio gimtadienio pasėkmės) teko nekantriai pradėti antrają GPS I dalį – tūsą, kaimo/sodo motyvais, kuris išėjo itin vykęs. Na o pamatinę dalį nutarėm sudėti per kitą GPS...
(tuchkus)

rimtas bairis B.O.

Hehe, ne viskas, kas skamba juokingai yra pokštas.
2006 metų balandžio pirmosios išvakarės prasidėjo, kaip eilinis penktadienis... Alternatyviai visuomenei puikiai žinomame Kauno kabake B.O. tą penktadienį sėdėjome aš (tuchkus) ir Paulius. Iš pradžių atrodė, kad ir vėl teks šnekėti apie prieš kelis mėnesius vykusią kelionę autostopu i Maroką, kuri mus sukrėtė ilgam, tačiau pokalbis pasisuko kita linkme... Patogiai įsitaisęs minkštuminiame fotelyje, Paulius netikėtai atsikvėpė ir tare: „- Žinai, o gal steigiam autostopo klubą? Gi seniai jau apie tai mąstėm...“ Taip ši mintis, subrandinta nesibaigiančių blaškymųsi Lietuvos ir užsienio keliais, tapo žodžiu, o žodis - klubu, kurio pavadinimas – „KELIAIvis“. Vos tik ištarus šiuos žodžius viskas ėmė vystitis greičiau nei galėjome įsivaizduoti. Pro mūsų staliuką einačias Rūta su Egle irgi sudomino ši idėja. Įsibėgėję tą patį vakarą i B.O. pasikvietėm pažįstamą dizainerę Ievą Vaivaraitę, kuri mums nušvietė klubo internetinio puslapio galimybes ir prižadėjo padėti (jos dėka vėliau gimė klubo logotipas).
Na o balandžio pirmają taip pat B.O. vykęs www.hospitalityclub.org Kauno narių susitkimas padėjo surasti dar daugiau bendraminčių. Kelio atgal nebuvo.
Idėja keliavo per pažįstamus, o mes ruošėmės pirmajam klubo susitikimui. Taip šios pokštų dienos išvakarės tapo naujo kelio pradžia.
(tuchkus)