Spragtukas į Trakus

O šįkart tik spragtelėjom ir suvykdėm 4-5val.(realybėj viskas užtruko kiek ilgiau) kelionės projektą į Trakus. Dalyviai: aš (tuchkus) su Kriste ir Pylė su Rūta. Keista, bet primuosius nuo kelio stvėrė gotus, tuoj po jų – mus, vos spėjusius ištiesti rankas, o Pylė liko lengvai pasipiktinęs neišdegusiu studentišku jo planu, tačiau savo mašiną susirado ir jie. O mes tuo tarpu judėjom link senosios sostinės. Išlipus ant trakų kelio mus pasitiko mašinų vaakumas ir srauto negajumas, bet kadangi, mes niekur neskubėjom, tai ir nevėlavom, o kadangi nieko nepasiėmėm, tai nieko ir nepritrūko. Su prorusiško verslininko mašina pasiekėm Trakus. Pakeliuj į pilį susitikom Paulių su Rūta. Pilies fone užkandžiavom, lošėm marokietišką UNO ir gurkšnojom alų.. Vėliau sutemo. Dar pasišlaistėm aplink Kęstučio pilį ir patraukėm valgyti kibių. Pakeliuj užkalbintas Trakų bulvikis ėmė porint visą LDK valdovų medį ir kitas istorijos peripetijas. Vos atsimušėm. Užsisakėm po kibį ir sudaužę maktelėjom gerklėn prieš tai apsilaistydami viduje esančiu riebalų turiniu. Na o tada į trasą. Kauno pusėje buvo tas pats vaakumas, tad jame pavyko susitranzuoti tik važinėjantį žiebtuvėlį, parūkius į galvą atėjo mintis namo skverbtis per Vilnių. Šis planas nesunkiai išdegė ir su smulkiu gariūnų versliniku pasiekėm sostinės prieigas. Iš ten mes su Kriste pajudėjom namo su fūra, kurią pilotavo „Vanios“ brolis turintis krūvą istorijų, kad kelias neprailgtų. Neprailgo. Juolab, kad savo kertelę atvėrė ir Kristė apie Sibiro meškas ant grandinių ir kt. Šitaip šis mažas projektėlis pavadinimu „Spragtukas“ ir baigės. Buvo pakankamai IDOMU. Tik spragt ir viskas.
(tuchkus)

Latvija, Kalavijuočių takais

Na o šį kartą bent jau mums su Paulium viskas prasidėjo, kiek kitaip neįprastai. Vidury nakties palikę šiltą, linksmą ir pilną alaus aplinką išlipom autostradoj, prie IX forto ir taikėmės įsimest į ratus vykstančius Latvijon. Kiti startuos tik ryte. Tuščia trasa priklausė naktiniams kelių vilkams, o mes priklausėm nuo jų. Ruseno cigaretė, skambėjo juokas, pro šalį šniokštė fūros, o galvoje sukosi žodis IDOMU... Po kiek laiko fūristas brolis latvis paėmė mus savo globon. Geras buvo jis žmogus, tik daug keikėsi. Skrodėm tamsą, kol nenukirto mentai, o vėliau rimtais veidais grimzdom į tylą ir sekėm besiartinančią aušrą. Sieną pasiekėm visai prašvitus. Ten išlipom, nes LV bulvikis norėjo pailsėt. Prasitrynę akis pamatėm kontrastą tarp kalavijuočių ir olandų... Tranzavom, bet niekas kitas išskyrus tą patį bulvikį mūsų neėmė. Bulvikis pavežė iki gimtojo Iecavos kaimo ir palikęs prie gyvo alaus parduotuvės nurųko į namus. Rygą privažiavom su rafinuota latvių porele ir išlipę ėmėm krimst sausainį – Rygos apvažiavimą. Keitės veidai, mašinos ir atstumas iki finišo. Galiausiai patekę ant tiesaus kelio į Siguldą užčiuopėm duobę, bet ir iš jos mus ištraukė. Ciesio tądien nepaėmėm, nes skrandis susitraukė iki kritinės ribos, miego stygius irgi jautėsi, tad šio to nusipirkę, nufilmavę vargdienius smigom Gaujos slėny. Vėliau, įsteigę bazę nuošalėje sulaukėm Pelės, Rūtos ir Skirmos. Sekančią dieną sukom kultūrinę programą, kurios auka tapo ir Ciesis. Nepaisant visko paėmėm Ordino pilį. Į bazę grįžom vakare ir iškėlėm paskutinę vakarienę. Išaušus paėmėm dar ir Rygą, trumpam tapusia hokėjaus sostine. Na o poto beliko tik kelias namo. Kurį nesunkiai įveikėm su Rūta. Taip praėjo dar viena bendra kelionė. Iš principo nemanau, kad galima perteikti atmosferos, vyravusios jos metu, bet faktas yra tai, kad ši kelionė išliks atmintyje ilgam.
(tuchkus)