Paintball arba kaip KELIAIvis sėmėsi patirties karo lauke

Ankstyvą šeštadienio rytą, kai laikrodis patylomis mušė devintą valandą, neatpažinti asmenys pradėjo būriuotis šalia Kauno pilies esančios parduotuvės IKI. Tai buvo iš anksto suplanuota operacija, kurios metu septyni taikliausi, greičiausi ir stipriausi, klubo KELIAIvis nariai norėjo išbandyti save ypatingai ekstremaliose situacijose. Tam tikslui buvo pasirinktas interaktyvus dažasvydžio žaidimas, kuris savo aplinka ir naudojamais ginklais mažai kuo nusileidžia tikriems karo veiksmams.

O viskas buvo taip ……
Šeštadienio rytą susirinkę prie IKI ir suformavę kovinį vienetą, visi drauge patraukėme į puikiai autostopui tinkančią vietą, troleibusų stotelę. Susitranzavę tinkamo numerio mikriuką, vos už kelių minučių buvome prie legendomis apipinto ir sovietmečiu dvelkiančio penktojo forto. Nepabūgę griuvėsiais apsupto forto, mes žygiavome ,,Legiono“ link, kur mūsų jau laukė priešininkų komandos ,,IRISH pub dream team“ lyderis Žilvinas. Slapti šaltiniai sužinojo, jog Žilvinas švenčia gimtadienį, tad nieko nelaukę, apipylėme jį dovanomis ir gražiais linkėjimais, o Žilvinas atsidėkodamas pažadėjo labai neskriausti mūsų per artėjantį mūšį. Papokštavę ir pirmaisiais įspūdžiais pasidalinę, patraukėme į baraką, kur kiekvienas gavome po išsvajotąjį šautuvą ir juokingą uniformą su skambiu užrašu ,,Selita ENERGY“, kuris nežadėjo lengvo pasivaikščiojimo po fortą.
Po keleto minučių pasirengimo mes jau buvome pasiruošę žygiuoti į mūšio lauką ir įrodinėti savo pranašumą prieš IRISH pub‘o komandą. KELIAIvis, vadovaujamas tuchkaus,viso žaidimo metu atrodė itin grėsmingai ir net nesileido į kalbas apie pralaimėjimą. Žaidimo eigoje buvo išbandyti įvairiausi taktiniai sprendimai, siekiant pagerinti komandos susižaidimą. Mūšis vyko atkakliai iki didžios pertraukos, nes per pietų pertrauką gavome užkasti nuostabios kareiviškos košės su spirgučiais, po kurios norėjosi eiti ne atgal į mūšį, o kur nors ramiai prigulti ir pamiegoti, nes lakstymas po tankų garažus daugelį iš mūsų nuvarė nuo kojų. Skaniai pavalgę ir pailsėję toliau tęsėme susišaudymą tarp padangų, kur užvirė įnirtinga kova iki paskutinio atodūsio. Šaudėmės, bėgiojome ir slėpėmės kaip tikri kariai, tačiau netikėtai pasibaigę šoviniai skelbė žaidimo pabaigą. Nors galiausiai ir nesugebėjome įveikti Žilvino vadovaujamos komandos, tačiau mes įvykdėme savo tikslą, nes atėję į mūšį kaip atskiri klubo nariai, išėjome iš jo kaip viena darni KELEIvio komanda.
(Tomas)

Dzūkijos nac. Parkas

Klubo "KELIAIvis" išvyka į Dzūkiją, o tiksliau - Marcinkonis ir aplinkinius kaimus, buvo pirmoji po ilgelėsnės klubo veiklos pertraukos.
Nemažas tuntas jaunimo, būtent keliavusio autostopu, buvo laukiami sutartoje vietoje penktadienio vakarą, o tie, kurie turėjo reikalų, prisijungė šeštadienio popietę.
Pentadienį, visiems susirinkus apie 18 valandą, buvo nuspręsta traukti į vietinės reikšmės barą "Po liepa", kur labiau susipažinome vieni su kitais ir degustavome vietinio pigaus, tačiau skanaus "baro" alaus.
Pakalbėjus, pasitarus, raudoniui išmušus žandukus ir plačioms šypsenoms plieskiant veiduose, patraukėme link namų ("ten, kur šiąnakt užmigsi ir yra tavo namai", teigia vienas gražus posakis), kuriais patapo Marcinkonių miestelio pagrindinė mokykla. Įsikūrę, papokštavę bei nusprendę rytoj budintis 7-ą valandą ryto, užmigome.
Keista, tačiau šeštadienio paryčiais visi sugebėjo atsikelti neniurzgėdami. Apsimuturiavę šalikais, prikaupę iki soties geros nuotaikos bei smarkiai besningant, bėgome krosiuką link Marcinkonių traukinių stoties, kur mūsų laukė Adamsas - gidas.
Šeštadienio dieną sukorėme gerus 45 kilometrus, daugelio kojos tapo prastos kokybės, nefunkcionuojančiais organais, tačiau galėjome pasidžiaugti nuostabiais, autentiškais, senovę menančiais reginiais: apžiūrėjome Marcinkonis - vieną didžiausių Lietuvos kaimų, vėliau patraukėme link Dzūkijos Nacionaliniame Parke esančių tvenkinių. Nors vienas iš veikėjų, Gi Gi, ir prisėmė kojas, o kitam klubo "Keliai_vis" nariui kilo mintis nuosavo ryžių verslo plėtojimui, patraukėme toliau. Nukulniavome iki Darželių, vėliau pasiekėme Margionis, kuriuose apžiūrėjome bei buvome supažindinti su kaimo klojimo teatru, per skęstantį lieptą bridome link Bobos šaltinio, pasižvalgėme po kaimą bei grįžome namo.
Marcinkonių mokykloje jau mūsų laukė šeštadienio popietę atvykę klubo nariai, su kuriais užsimojome nukeliauti ir apžiūrėti Zervynų kaimą. Pasinaudoję traukinių stoties teikiamomis paslaugomis, įkūrę "Makštučių Draugiją" (kilmė: šmaikštuolis - šmakštuolis - makštuolis - makštukas), po keliolikos minučių, vakaro tamsumų apsupti, stovėjome prie Zervynų - respublikinės reikšmės architektūros kaimo. 48 sodybos prisišliejusios prie Ūlos upės krantų, 8 iš jų - etnografinės. Gido supažindinti su vietiniais papročiais, aplankėme Tris Kryžius, Zervynų kapines, stebėjomės bičių drevėmis. Po kultūrinės programos plius smagaus žaidimo naktiniame Lietuvos miške, kulniavome linksmą 12 kilometrų kelią pėsčiomis link namų.
Kuomet pasiekėme finišą, vienam skaudėjo blauzdas, kitai klubai iširo, trečiam pirštą batas nulesė, tačiau visi vieningai buvo patenkinti tuo, ką pamatė, pajautė, patyrė...
Sekmadienį, vieni ankščiau, kiti šiek tiek vėliau paliko Marcinkonių givenvietę. Laukė ilgas tranzavimo kelias į Kauną, o daugeliui mintysė sukosi klausimas: "Ar dar kada nors turėsiu tokį nuostabų laiką, kaip per šią kelionę...?"
(Edvis)