„Geriausias laikas - kelionėse“

Kelionių pajautą ir troškulį, kaip ir daugelį kitų dalykų dažniausia atsinešame is vaikystės. Ne išimtis kaunietis architektas Nerijus Sadauskas, pagavęs šį virusą dar skautų stovyklose. Maistas ant laužo, naktiniai žygiai, ežero vėsa, žvaigždėtos naktys ir paukščių trelės yra tai, ko tenka ieškoti visą gyvenimą. Pamažu plečiasi geografija. Turbūt kiekvienas keliautojas turi slaptą svajonę aplankyti visą Žemės rutulį. Argi nenuostabu pamatyti Žemę, kurioje gyvename.

Tikrieji keliautojai stengiasi kuo mažiau pinigų išleisti kelionėse. Nerijus ne tik pats keliauja pigiausiu būdu, bet ir patirtim bei savo būstu dalijasi su kitais keliautojais. Jis yra internetinių keliautojų klubų www.hospitalityclub.org, www.couchsurfing.com, Kauno autostopo klubo Keliai_vis narys. Europą žiemą ir vasarą jis yra išmaišęs autostopu.

Apie kelionių atradimus, džiaugsmusir rūpesčius ir kalbamės su Nerijumi Sadausku

Kas tau svarbiausia kelionėje?


Pradedant keliauti turbūt geriausia pradėti nuo kaimyninių šalių. Kas tau labiausia įsiminė iš kelionių po Latviją ir Estiją?

Kadangi tai buvo pirmoji mano kelionė autostopu užsienin, be abejonės tuomet ji man buvo ypatinga ir tai buvo mažas savęs išbandymas. Mus su kitom dviem pabaltijo resupublikom Latvija ir Estija sieja ir bendra istorija, ir panašus mentalitetas, todėl bendrauti su šių šalių pakeleivingų mašinų vairuotojais nebuvo sunku, kalbos barjero taip pat nebuvo, todėl pokalbis liejosi beveik ištisai. Nauji žmonės, naujos pažintys, nenutrukstantis naujos informacijos srautas tikrai praturtina ir išblaško, padeda atsiriboti nuo kasdieninių rūpesčių. Pirmas šios kelionės tikslas buvo aplankyti draugus gyvenančius Tartu. Bet bene giliausi įspūžiai lieka iš bendravimo su nepažįstamais. Pasitaikė tikrai įdomių vairuotojų ir nebūtinai jie yra teigiami kelionės personažai, kitoj situacijoj gal su jais nebendraučiau, bet pradedi šnekėt ir žmogus pradeda tau lietis pasakoti apie savo šeimą, draugus, būna įdomu klausytis. Vienas toks paistaikė maišyto kraujo turkas/latvis kuris važiavo tadien pirktų mašinų kolona su savo draugais. Tad nenuostabu ėmė viena mašina ir sugedo, taip pratūnojom su jais automobilių taisykloj mieste, kuriame net neplanavom sustoti. Tačiau matyt jautėsi nesmagiai užlaikę mus ilgą laika, tai nuvežė kokia 50 km toliau negu žadėjo.

Na, o Tartu sužavėjo savo studentišku šurmuliu, Talinas savo nuostabiu senamiesčiu,


Kaip apibūdintum mūsų kaimynus lenkus ir Lenkiją?

Jei kalbėtume apie architektūrą ar gamtos grožį tai Lenkija galima dalinti į dvi dalis – iki Varšuvos ir už Varšuvos. Nepaprasto grožio yra Krokuva su Vavelio pilim ir senamiesčiu. Tikrai vienas gražiausių europs miestų.

Lenkų vairuotojai tikrai labai malonūs ir šnekūs. Pasitaikė būti priglaustam nakvynei atsitinktinio pravažiuojančio lenkų studento. Beje, dažniausai keliauju su kuo nors dviese. Tiek kelionės dvasiai palaikyti, kai kartais tenka ilgai laukti automobilio, tiek pasaugoti daiktus, kai nueini klausti kelio. Be to, kai matai šalia savęs tokį patį pavargusį veidą, nustoji savęs gailėtis ir iškart pakyla ūpas, galima pajuokauti. Nors, tiesa sakant, visos mano kelionės autostopu davė man tik teigiamas emocijas. Nepasitaikė jokių blogų nutikimų, o „likimą ant ledo“ įnaktėjus nevadinčiau nesėkme, jei tai pavyzdžiui vasaros vidurys, irgi savitas žavesys – žvaigždėtas dangus, nustebusios pravažiuojančių, bet nesustojančių automobilių vairuotojų akys, gal net kažkokia pagarba ar baimė mums.


Po kokias Europos šalis geriausia keliauti autostopu?

Kadangi autostopu esu keliavęs po 13 šalių, tai Lengviausia yra Pabaltijyje, taip pat Lenkijoj, jokių problemų nebuvo ir Portugalijoj, bene blogiausiai sekėsi Šveicarijoj; kuo šalis labiau civilizuota, tuo daugiau visokių apribojimų, keliai pritaikyti grynai tik mašinom. Kitose šalyse įvairiai, čia jau kaip pasiseka. Beveik visose vakarų europs šalyse tarpmiestiniuose greitkeliuose ar mokamuose keliuose draudžiama stovėti pakeleiviams šalia kelkraščio. Teko pabendrauti ir su Ispanijos, Vokietijos policininkais, o su Prancūzų netgi pasivažinėti jų tarnybine mašina. Paprastai vyksta tokia procedūra, jie patikrina pasus ar nesu kokioj juodoj įskaitoj ar nesu koks traptautinis nusikaltėlis, nes, žinot, visokių perėjųnų pasitaiko J. Jei jau atsidūrei ant greitkelio, prašyk, kad tave paleistų degalinėje, ten jokia policija prie tavęs neprisikabins, o ir čia pat, pastoviai kursuoja automobiliai.

Kelionę autostopu kartais renkuosi dar ir dėl to, kad netektų varginti savo kūno sėdint ankštame autobuse vieną ar dvi paras mažai judant, tai labai vargina.

Kokių smagių nuotykių esi patyręs kelionėse?

Teisa sakant visa kelionė buna nenutrūkstantis vienas nuotykis su įvairiom iš to išplaukiančiom smulkmenom ir nutikimais. Kartais ne tiek nuotykis, kiek aplinkybės ir momento nuotaika palieka gilų prisiminimą. Pavyzdžiui keliauti aštuonias valandas viduržiemį atvirais langais „Vegeta“ (prieskoniai) kvepiančiu autobusiuku po Vengrijos kaimus, vietoj to, kad tiesiu keliu nuo Bratislavos Slovakijoje iki Budapešto Vengrijoje galima buvo nusigauti tiesiu keliu per pora valandų.

Kartais būna šiek tiek kraupoka važiuot su mėgstančiais išlenkti vieną kitą bokalą ar taurelę ar rūkančiais tikrai ne tabaką. Kai kurie mėgsta greitį.

Kartais buni maloniai nustebintas žmonių siūlančių nakvynę ar pavaišinančių. Pamenu viena naktį teko nakvoti trale apsistoję sunkvežimių aikštelėj Almerijos regione Ispanijos pietuose (kur daug mūsų lietuvių dirba pomidorų ar apelsinų plantacijose, kurios ten tikrai įspūdingos, besitesiančios kiek akys užmato). Baisus karštis, dulkės ir vėjas, mažai žalumos. Po nakvynes automobilio kabinoje pamenu basas stovint ant asfalto vandeniu iš butelio ploviausi galvą ir kojas.

Taip pat buvo smagu keliauti su vienais dainuojančiais vengrais, pasirodo, tiek aš, tiek mano bendrakeleivė, tiek pagyvenusių vengrų porelė dainuoja choruose. Taip visą kelią nuo Budapešto iki Vienos.

O ekstremalių situacijų?

Net nežinau, ekstremalių blogąja prasme nepasitaikė, o gerąja, tai visi tie nemiegojimai naktį, bendravimas su policija, pasitaikantys kai kurie keisti vairuotojai yra su ekstremalumo doze. Stengiuosi žiūrėt į viską pozityviai. Yra ekę paisklysti mažame pasienio miestuke, kažkokiam gamyklų rajone, kur vien tik nepražengiamos teritorijos ir tvoros. Bet užsispiri, pasakai, kad reikia ir žingsniuoji, kol išeini į teisingą kelią.

Kartais būna užkerėtų dienų, kai automobilio tenka laukti nežinia kiek, o naktis jau čia pat. Bet tuomet iškatro pradedi planuoti ir galvoti, ką darytum, jei taip ir liktum kur stovi.

Ką galėtum pasakyti apie įvairių šalių žmones, kurie svetingiausi, kurie nelabai?

Prancūzijoj buvau du sykius, vieną prieš 10 metų. Tiek tada, tiek dabar gyvenau pas svetingus ir įdomius žmones, su kuriais meginu pratęsti pažintį ir po kelionės. Kai pernai pakeliui sustojom Lyone, gyvenom pas tokį Thierry. Tą vakarą vakarieniavome du lietuviai, dvi Naujosios Zelandijos keleivės, du vokiečiai, vienas šaunus keliautojas Hugo iš Hondūro ir dar keletas šeimininko draugų. Kitoje kelionėje pasitaikė labai svetingi austrai, kurie rūpinosi mumis, kaip savo šeimos nariais, kurie paliko įspūdį jog ši šalis svetinga.

Ar teko autostopu keliauti po Lietuvą?

Po Lietuvą kartais keliauju ir vienas. Trasa Vilnius – Kaunas – Klaipėda yra išmaišyta daugelį kartų. Tiesa, jei galima rinktis komfortą, renkuosi komfortišką važiavimą, nesu „prisiekęs“ tranzuotojas ir turiu draugų, kurie turi tiek kelionų patirties, jog prieš juos galėčiau tik pagarbiai nusilenkti J.

Kitiems galėčiau jog niekur nėra taip lengva tranzuoti, kaip Lietuvoje ir keliai čia neblogi. Tiesa apie paniurusius nestojančius Lietuvių vairuotojus, tautiečiams užsienyje, turiu kitokią nuomonę.

Kuo praturtina tave kelionės?

Net jei po tokių kelionų kūnas reikalauja reabilitacijos, siela džiūgauja nuo patirtų įspūdžių, nuo paprastų įvykių nutikusių ne visai įprastomis aplinkybėmis.

Paprastai, grįžus iš tokių kelionių norisi valgyt už du, tris. O emocijos liejasi per kraštus dar kokį mėnesį.

Sutiktų žmonių pasakojimai, architektūros ir gamtos kitoniškumas patenkina informacijos badą susikaupusį būnant vienoje vietoje. Išgyvenimo sudėtingomis salygomis pamokos išmoko strategijos, greitumo, reakcijos, nes kartais tenka planuoti iš karto kelias skirtingas situacijas ar suktis iš nepatogios padėties. Manau, tai praverčia ir gyvenime.

Ar galėtum daryti kokius apibendrinimus?

Keliauti verta J. Tai visapusiškai pats geriausias laiko leidimo būdas.

Ar prieš kelionę pasirengi planą, ką būtinai turėtum aplankyti vienoje ar kitoje šalyje?

Paprastai būna taip, susigalvoji, tarkim, kokį miestą, bakst pirštu į žemėlapį, o ten, žiūrėk, šalia ir dar koks, taip susidėlioja miestų grandinė ir kelionės planas. Net jei ne visada išeina plano laikytis, verta tokį susidaryti, ypač jei norisi aplankyti daug, o laiko stinga. Į tokią kelionę neverta imtis daug daiktų, tik pačius būtiniausius, tuos kurie arčiausiai kūno, o taip pat ką nors nuo lietaus ir kad nesušalti. Kelionės maistas – riešutai, džiovinti vaisiai, šokoladas, „rimtą“ maistą sunku išlaikyti tokiom salygom, be to užima vietą kuprinėje. Įvairiuose europos miestuose galima rasti tikrai pigių supermarketų.

Kuri Europos šalis pigiausia ir kuri brangiausia keliautojui?

Be abejonės rytų europa pigiausia. Kuo šalis ekonomškai stipresnė, tuo joje būna brangiau.

Ar rašai kelionių dienoraštį?

Stengiuosi visą informaciją ir įspūdžius sukaupti galvoje, būna, kad grįžęs „išsilieju“ ir ant popieriaus lapo.

Kokių įdomių žmonių teko sutikti?

Neišskirčiau nieko. Koks 90 procentų sutiktų nepažįstamųjų buvo begalo įdomūs ir paslaugūs. Teko keliaut su Marokiečiu, smuikininko karjerą iškeitusiu į sunkvežimio vairuotojo, nes reikia išlaikyti, šeimą. Su įdomias istorijas pasakojančiu prancūzu, ilgą laiką gyvenusiu Afrikoj, kuris davė daug patarimų, kaip šiam kontinente keliauti ir kokie ten žmonės.

Su keliais ispanų ar portugalų vairuotojais taip susibendravom, kad buvo gaila išsiskirt.

Tikriausia priimi ir savo namuose. Jei taip. Ar pavyksta nuspėti tikrą jų įspūdį apie mus ir mūsų šalį?

Priklausau www.hospitalityclub.org, www.couchsurfing.com internetiniams keliautojų ir nakvynės klubams, dėl to kaip ir keliaujant esu priimamas nakvynei svečiose šalyse, taip priimu kartais ir pas save. Taip susirandu draugų, kuries kartais aplankau, jau jų krašte. Kai kurie keliautojai būna tikrai idomios asmenybės, vienam juodaodžiui muzikantui, dėka padėjau surengti nedidelį vargonų koncertą Prisikėlimo pažnyčioje. Dar vienas belgas suko dokumentinį filmą, teko kone valandą šnekėt ir įrašinėt į juostą.

Turėjau svečių iš Japonijos, Rusijos, Šveicarijos, Pabaltijo, Italijos ar kitų kraštų. Dauguma labai malonūs. Teko turėt tik vieną apsileidusį, tinginį, pageriantį svečią, tačiau ir su juo nebuvo problemų, tokius reikia laikyti, kaip anglai sako „under control“ J.

Kitiems musų šalies miestai atrodo jaukūs nedidukai, tokią žalią gamtos ir miškų masyvus teturi reta kuri vakarų europos valstybė, mūsų žmonės svetingi, todėl užsieniečiai mielai atvyksta į Lietuvą.

Ką keliavimas duoda architektui?

Kartais, iš anksto žinodmas kur keliausiu, apsižiūriu, ką norėčiau pamatyti, ypatingai domina nauja, eksperimentinė architektūra, netelpanti į stiliaus ar laiko rėmus, jei tik yra galimybė, stengiuosi tokias vietas aplankyti.

Nors, iš dalies, stengiuosi kaip tik pabėgti nuo savo profesinių dalykų, tam, kad sugrįžus jaustis pailsėjus.

Iš senosios architektūros didelį įspūdį paliko Andalūzijos miestų Granados ir Kordobos architektūra. Nemažai naujos mačiau Lisabonoj, Barselonoj.

Kaip atrodo Europa tavo akimis?

Nesu keliavęs po kitus kontinentus.

Bet netgi trokštantiems egzotikos, galima rasti puikių vietų, pvz vien Ispanijos regionai kokie visi skirtingi. Po paskutinės savo didelės kelionės autostopu aplink Ispanija taip ja užsikrėčiau, jog pradėjau mokytis ispanų kalbą ir Lotyniškus šokius.

Šiaip ar taip europos žmonės panašūs, sukalbami, nejauti diskomforto dėl kažkokių bendravimo ar kultūrų skirtumų.

Kokie šių metų planai?

Šių metų planai likti Lietuvoj ir su „Jaunystes“ choru, kuriame dainuoju, su draugais 10 dienų plaukti valtimis Aukštaitijos ežerais.


Nerijus Sadauskas

„Kelionė pagal dvylika mėnėsių“

Ar prisimenate rusų multiką apie 12 menesių, kur mergaitę išsiuntė žiemą žibuokliaut...

Tik ši pasaka ne apie ją.

Ši rašliava nebus turistinio, o greičiau žmogiškojo - pažintinio - patirtinio pobūdžio.

Taip jau susiklostė, kad neišvykau į krikščioniško jaunimo dienas Portugalijoj. Vis gi kažkaip reikėjo numarinti savo kelionių badą ir atsiradus laisvai savaitėlei sugalvojau – keliausiu į Krokuvą. Pasiėmiau žemėlapį, bakst pirštu į Krokuvą, bakst kitu – ugi ir Bratislava čia pat ir Brno, po galais, dar ir Budapeštas ir Viena... laimei pasitaikė mažas žemėlapis – keli centimetrai šen, keli – ten. Prisiklauses, kad per Lenkija tranzuojantiems ne visada ir gamtos jėgos padeda, tai iki Brno savo ilgus kaulus mankštinau autobuse. Tiesa kartu su savim prigriebiau 1 savo pažįstama, kuriai viskas iki gyvo kaulo buvo įgrisę – todėl „pasirašė“ šiai aferai ir drauge palikom darbus, šeimas, tėvynę... Beldimasis autobusu buvo bene pats nykiausias etapas... laimei visa, kas bloga, kaip ir visa, kas gera – ankščiau ar vėliau baigiasi. Kad suprastumėt iš kur kai kurie šios istorijos personažai atsirado pasakysiu visi jie priklauso internetiniam nakvynės ir keliautojų klubui www.hospitalityclub.org.

Brno mus pasitiko jaunikaitis vardu Adamas. Vos iššokęs iš autiko puoliau ieškoti baterijų savo fotikui, nes pasirodo išvažiavau su neveikiančiom. Sutvarkę šią problemą nuvykome pas Adamą. Pasirodo jų čią visa daugybė: dar 3 Adamo draugai ir kažkokia suomė... Tuoj mus pavaišino. Adamo draugai pasirodė turį gerą jumoro jausmą ir tuoj skanią vakarienę pavertėm teatralizuota siaubo filmo parodija su išgalvotais maisto produktais ir su kanibalams būdingu mandagumu prie stalo... na nebijokit – valgėm paprasčiausią namudinę picą. O vakare pavaikscioję po Brno su Adamo draugais pasėdėjom savo dvasią turinčioje kavinėje, nutrintais stalais. Kur ir muziką į patefoną gali įsidėti pats, išsirinkus iš šalia esančios plokštelių krūvos. Yra čia ir dar 1 įdomi tradicija – kavinėje stovi čiumodanas – ir kiekvienas lankytojas turi iš jo ką nors išsiimti, taip pat ką nors jame palikti – patikėkite ten ganėtinai daug įdomaus šlamšto pridėta, apie kurį dar 1 puslapį galima būtų prirašyti.

Kitą rytą sedę į „Tesco“ prekybos centro nemokamą autobusą nurūkom link autostrados. Po pusvalandžio susistapdėme nešnekų Slovaką, kuris mus pažadėjo nuvežti ir paleisti prieš Bratislavą. Bet kadangi pasirodė jo užsienio kalbos žinios buvo prastos, tai jam pasirodė mus lengviau nuvežti į miesto centrą, nei paaiškinti kaip iki jo nusigauti. Išlipom. Išsikeitę pinigėlius puolėm ieškoti turizmo informacijos centro, kad padėtų susirasti mums patį pigiausią viešbutį. Kaip paaiškėjo net ir pats pigiausias – buvo ganėtinai neprastas, nepriterštas ir o su geru vaizdu žemyn – į slėnį. Apsigyvenom ant kalvos esančiame medikų bendrabutyje, gal kokiame 7-ame aukšte.

Iš vakaro apžiūrėję miestą kitądien patraukėm Budapešto link.

Gerbiamieji, niekada nevažiuokite be bilieto, juo labiau užsieny. Bratislavoje tai kainuoja 14000 slovakiškų kronų arba 37,5 euro. Kaip jau supratote teko susipažinti ir su vietiniais kontrolieriais, kurie visame sviete vienodai bjauraus būdo. Pasitelkę visus savo artistinius sugebėjimus bei dirbtines ašaras išmeldeme pusę baudos sumos. Tas nelemtas autobusas turėjo mus pavežėti autostrados link. Nuskausminti patraukėmis pėsčiomis laimės ieškot. Pasirodo čiabuviai nešneka jokia kita kalba tik gimtąja. O kontrolieriai ypač. Galų gale laužyta vokiečių kalba šnekantis žmogysta degalinėje paaiškino kaip nusigauti iki kaimo greta autostrados. Iš čia dar keletas km pėsčiomis ir mes jau ant plento. O čia kaip kaime 3 automobiliai per valandą. Palyginti su Klaipėda-Vilnius magistrale pastaris pagal savo intensyvumą prilygo žvyrkeliui. Iki Budapešto apie 180km. Po gero pusvalandžio sustojo prekių išvežiotojas iš Čekijos. Sako, aš važiuoju ne visai tiesiai, turėsiu staptelt keliuose miesteliuose. Nu ką – bile veža. Vairuotojas pasirodo kalba tik čekiškai ir vengriškai. Nieko baisaus – pagalvojau - ne pirmas kartas, taip visą kelią jis suokė čekiškai, męs – rusiškai. Taip smagiai besišnekučiodami ir bevinguriuodami Vengrijos kaimais atkarpą, kurią tiesiu keliu važiuodami būtume įveikę per 2-3 valandas, nukakom per 7-8... pasistvirtino sena tiesa –„nemesk kelio dėl takelio“. Bet kita vertus nė už ką nebūčiau išmainęs šito smagaus dardėjimo nežinai kur, su visokiais paklydimais...(musų vairuotojęs į kai kurias vietas irgi važiavo purmą kartą) į tiesų greitkelį. Dėkui Dievui davė šiltą žiemą. Per patį viduržiemį važiavom atvirais langais visą kelią. Musų vairuotojas vežė mums visiems taip nuo stovyklų gerai pažįstamą „Vegetą“. Kuri šiuo atveju dvelkė taip stipriai, kad kvapo stiprumo nebūtų ištvėrusi nei pati dižiausia ir ištvermingiausia musė.

Ach, pagaliau Budapeštas. Kuris naktį atrodo kaip dangus nusileidęs ant žemės, nuo kalvų atsiveria žiburių galybės nerealaus didumo miesto... Vėlgi be bilietų (niekada taip nedarykite!) metro ir autobusais nukakom pas tą, kuri mums suteikė nakvynę (davė raktusnuo savo buto ir leido mums ten nakvoti 2 naktis. Deja su musų nakvydytoja paplepėti beveik neteko. Kai tik atsibeldėm pas ją į namus ji nieko mums nesakius nuėjo sau miegoti ir dar ilgai skaitė grožinę knygą... Kita vakarą susitarėm susitikti 6 pm. Ir vėl susitikom tik 11pm... pasirodo mūsų gražuolė dar ėjo į meditacijos kursus – ir meditavo apie kitas planetas, o po to dar sudraugais nuėjo šampano pagert, tai tas laikas nejučiom, nejučiom, o čia jau ir naktis... Kita rytą buvo dar prasčiau, apkaltino kad mes pagadinom dujinės viryklės vieną iš rankenėlių, mat toji nelemtoji ima ir prasisuka.... Taip minorine gaida ir išsiskirstėm, palinkėję viens kitam sėkmės ir, kad gal neva kada tai susitiksim (neduokdie!). Beja Budapeštas nerealiai gražus, bet deja (o gal beje) labai didelis, todėl apie jį būtų atskira istorija, bet tausojant jūsų kantrybę keliauju toliau.

Kitą ryt vietiniais metro ir autobusais nuvykę link greitkelio po kokių 15 minučių prie degalinės susistapdėm senyvą šeimynėlę ir 180 greičių nurūkom lin Vienos. Ir atsitik tu man taip vienoj vietoj keturi dainingi papuolė. Tai visą kelią giedojom, gal tik kelias akimirkas, kol pasienietis pasus tikrino buvom užčiaupę savo srėbtuves. Atvykom į Vieną kur mus pasitiko tikra vasariška žiema. Atsilapojom skvernus ir bekaitindami žandus sausio mėnesio saulės spinduliuose visa diena su kuprinėm ant pečių maklinėjom po Vienos platybes. Tikra tiesa – „maklinėjom“ – po ilgos kelionės pagaliau ir keliai pradėjo linkti. Nieko labai neišskirisu iš kulniavimo po Vieną, tačiau vienas faktas mus sugražina į pasakos motyvą, nuo kurio pradėjau savo pasakojimą. Taigi aš kaip ir ta iš „12-kos mėnsių“, kurios vardo nepamenu... sausio 7-ąją dieną, išvydau geltonai žydintį krūmą (!). Nu va, žiemos nebebus nusprendžiau... užbėgsiu už akių – žiema grįžo kaip tik tada kai po viso kelionės parsiradom namuose. Vienoje mumis žmonės rūpinosi kaip namie, patalai, rankšluoščiai, maistas, ir šiaip jau šeimyna baisiai maloni. ...Kuri ryt rytą pametėjo mus link išvažiavimo iš miesto, kur netrukus susistapdėm senučiuką, gyvenantį Čekijoj, o Austrijoj dirbantį lauko teniso treneriu. Beja čia Čekijoj aukščiau virš jūros lygio esančiuose miškuose pirmą sykį tą praeitą žiemą išvydau sniegą ant žemės paviršiaus.

Privažiavom Ostravą. Senučiukas, kaip vėlaiu paaiškėjo, išlaipino mus ne tam gale miesto tai teko savom kojom kulniuoti per visą miestą, nes vietinių pinigų buvo nelikę nė kronos. Sutemo. Kaip miražas atsirado degalinė, nu, mislijam čia ir sustosim nakčiai. Dievulis mūsų pagailėjo ir atsiuntė automobilį, kuris pametėjo keliasdešimt km iki Lenkijos sienos. Čia ir vėl norėjom tiesiau, o gavosi ilgiau. Nuklydom į fabrikų rajoną, kur vienos tvoros, tikras slalomas norint pasiekti greitkelį. Kaip koki angelai iš tamsos išniro vyras ir moteriškė, kurie pasirodė besą geri žmonės ir išvedė mus į tiesos kelią. Pagaliau greitkelis. Tamsu. Beveik naktis. Sustojo. Po dviejų valandų buvom Krokuvos autobusų stotį, kuri su savo vagišiais ir šmirinėjančiais valkatom sudarė labai slogų įspūdį, tik spėk užsnausti ir atsibusi be daiktų...

Gavom nakvynę. Sekančią dieną apžiūrėjom Vavelį ir kitas Krokuvos grožybes. Baisiai gražus senamiestis, kaip kokios Prahos ar Vilniaus! Vakare sėdom į autobusą (keliaut tranzais per Lenkija tikra vargo vakarienė) ir nakčiop atsidurėme Varšuvoj. Vietiniais traukiniais pasivažinėję po Varšuvos platybes nakvynės vietoj atsidūrome jau po vidurnakčio, kai visos dvasios siaučia, kur beja ir pasitiko mus jauna ragana su juodu kaip anglis katinu. Pasirodo ragana labai sukalbama ir visai maloni. Paskutinį sykį pailsėję ir išgėrę kavos kitą ryt sėdom į pustuštį autobusą važiuojantį Vilniuosna.

Kaip vėliau išsiaškinau kaip aukos kelionė pareikalavo kelių mano kūno kilogramų. Todėl grįžęs sušveičiau 3-is vakarienes.

O kad patikėtumėt, kad tikrai buvo gėlės žiemos vidury, kad buvo ragana ir jos juodas katinas ir kiti (ne)visai realūs dalykai, štai jums keletas nuotraukų. Ir po galais, net jei po tokių kelionų kūnas reikalauja reabilitacijos, siela džiūgauja nuo patirtų įspūdžių, nuo paprastų įvykių nutikusių ne visai įprastomis aplinkybėmis. Adios! Iki kitų kelionių! Ir dėkui apvaizdai, mano didžiausiam kelionės rėmėjui.

Nerijus Sadauskas