Centrinės ir Rytų Europos turas

Tas saldus žodis kelionė… Lisabona, Marokas…Balkanai, Graikija? Tradicijos turi prasmę tik tada kai jų yra laikomasi ir jas tęsiama. Su šia intensija ir šias Kalėdas sutikome pakeliuj.
Viskas prasidėjo gerokai anksčiau. Atsimenu, kaip prieš kelis metus sėdėdami kažkom kabake ir pirštu baksnodami į žemėlapį nusprendėm Naujus sutikti Lisabonoje. Lygiai po metų, toks pats likimas laukė Maroko, kur vykome jau keturiese. Na o šiais metais, jau po KELIAIvio vėliavą ruošėmės šturmuoti Rytų Europą. Šįkart mūsų buvo kiek daugiau: GiGi, Rūta, Kruopa, aš(tuchkus), atskirai panašiu maršrutu keliaujantis Paulius ir kelios interesantės, panorusios prisijungti, tai Agnė ir Gintarė.

(LT) Anksti ryte, kai miestas dar snausdamas skendėjo tamsoje, ant kelio spindėjo ledas, o danguj žvaigždės. Galvoje skambėjo tik vienas žodis: KELIONĖ.
Pakeliui į Suvalkus jatėm, kaip vis tolstam nuo namų, kaip artėjam link savo tikslo. Dar kelios akimirkos ir mes nersim į tą svaiginantį kelionės sūkūrį, kuris potojančia srove neš mus toli toli, kur driekiasi mūsų svajonės.
(PL) Kirtus sieną tas jausmas tik sustiprėjo, o Suvalkuose dingo paskutinis tvirtas pagrindas po kojom.. Keletas formalumu: fotkės, padėka, atsisveikinimai, palinkėjimai ir mes jau jau pasroviui.
Traukinyje iki Varšuvos nieko ypatingo. Daug cigarečiu dūmų, šventinių patiekalų, pilkų vaizdų kitoje pusėje lango ir žinoma lenkų.
Varšuvoje mus pasitiko Dangaroo ir ilgai nelaukus pasigirdo atkemšamų alus butelių garsai. Laikas bėgo lėčiau už alų ir jį pakeitusią degtinę. Bigės vienas tūsas, tam kad prasidėtų kitas. Iš kurio jau driekėsi mūsų kelias tolin, tolyn į pietus. Sekantis traukinys atvyko ir išvyko migloje. Iš jos vėliau išniro ir bilietu kontrolierius, kuriam sugebėjau tik parodyti, kad rūkau Camel‘į, jis mano pasirinkimą užskaitė ir vieną cigaretę pasiliko sau. Toliau vėl migla. Ją kiek prasklaidė numatytas perlipimas į kitą traukinį kažkur Lenkijos centrinės periferijos centre. Iš to momento išlko tik iš kažkur atskridęs skrajojantis olandas ir nesėkmingos gėlo vandens paieškos. Sekanti stotelė jau kažkur netoli Lenkijos pabaigos. Ten jau laukė traukinys pasiruošęs pristatyti mus Čekijai. Jame dar kas kiek sugebėjo privogė miego, tam nesutrukdė ir kruopos riksmai, kad už valandos jau busime Čekijoj. Brėško. Tai reiškė, kad nuo namų praėjo 24val. Tai atrodė taip senei, o ateinantis kelionės mėnesis atrodė amžinybė.
(CZ) Paskutinė stotelė – Čekija. Prasikrapštėm akis, parodėm pasus ir mes jau Čekijoj, snafo ir alaus šalyje. Iš čia startuosime kaip stoparai. Pradžiai dar žinoma šiek tiek paruošos darbų artimiuosioje degalinėje ir prieš akis tik kelias. Kelias į Budapeštą. Pasidalinom į kovinius vienetus: GiGi su kruopa o aš (tuchkus) su Rūta ir Agne. Iš akių dingus GiGi su kruopa mes irgi įgijom intereso pajudėti. Čekiją palikom su kosmopolitiška brite, kuri šnekėjo kažka apie vieną pasaulio tautybę, reikalingą keliauti į kitas planetas.
(SK) Keli kaimai ir mes jau Slovakijoj. Slovakijoj įstrigo du dalykai: kalnai, raižantys ir taip po vakar nestiprę galvą ir jos sostinė Bratislava, gana prokumunistinis miestas, bet jau spėjęs už Europos lėša pasistatyt autostradų makaroną, padedantį lengviau palikti šį miestą. Makarono, užvalgėm gerokai, net vakaras atėjo, o Budapeštas vis dar nesimatė. Makarono gale zujo tik kaimyninei austrai, kurie buvo nepakeliuj. Sutemus makaronas išspjovė du lenkus, keliaujančius mūsų kryptimi. „Gaila“ buvo palikt Bratislavos makaroną, taip gaila, kad sustojus austriškam turkui sutikom varyt, net į Austriją.
(A) Gerokai įvakarėjus atsidūrėm austriškoj tankštelėj, kuri buvo paskutinė, prieš Vengrijos sieną. Iš poskumunistinio lagerio, patekom į kapitalistinį – vakarų. Tačiau situacija ir čia ne itin keitėsi. Vaakumas, tamsa ir bybinčius. Priėję kritinį tašką nusprendėm padaryt šitam galą. Žioplas, bet geras bulgaras priėmė mus savo fūron. Su juo patraukėm į Būdą-peštą.
(H) Austrijos-Vengrijos sieną rūtūlis su Agne kirto pesčiomis, o aš sau pasilikau bulgaro kontrolę iš fūros. Vėliau visi iš naujo pergrūpavom fūroj ir knabsėjom į Budapeštą. Bulgaras, kiek nusukęs nuo savo kelio pristatė mus Budapeštui, kur su juo ir atsisveikinom. Apie 3 ryto pradėjom ieškot savo hosto adreso, kur jau senai parpė kruopa su GiGi. Lesulys, info stygius, nešnekantys jokia užsienio kalba, pusgričiai žmonės ir miesto dydis suteikė mūsų paieškai savito šarmo. Orientavomės pagal mėnulį, nuojautą ir nugirstus hintus, kurie atvedė mus tiesiai į tisklą. Ten be kalbų susmigom. Ryte sužinoję, kad tarifai už hostelį gerokai paaugo per naktį alternatyviai persimetėm pas aiesec‘iorus. Žinoma aiesec flat‘o paieškos irgi pareikalavo daug išteklio, tad pagaliau jį suradę dauguma nubalsavao už makaronus ir vyna bei kitas pasyvias laisvalaikio leidimo formas, o GiGi su Agne visgi išvyko užžymėt miesto. Tą vakarą man netikėtai išsivystė protinis dantis, Rutulis kosėdamas krito kryžium, Agnei išskaičiavom papaentuką na o GiGi su kruopa šeip gerai optelėjo.
Ryte mobilizavomės ir patraukėm link Serbijos. Ėjom, važiavom, dainavom, šalom, tranzavom... bet per visą dieną nė vienas iš mūsų taip ir nepajudėjo. Tik tris kart pakeitę tranzavimo vietas, praėjus daugiau nei 6 valandom, atsidūrėm ten kur reikia. Ten suradom ir vienintelį Budapešto tranzuotoją (bent jau jis taip skelbėsi), su kurio pagalba įlaipinom GiGi su kruopa į Belgrado variklį, o mes pajudėjom į sekančią degalinę. Ten viskas vyko kiek geriau. Vienas turkas įdavė alaus, kitas – Mustafa, pvaišinęs kava pametė iki „geros“ vietos pakeliuj į Belgradą. Išlaipinti priešingoj autostrados pusėj esančiojd degalinėj greit supratom kad čia nekažką ir padarę šuns kojos manevrą grįžom vienaą kolonėle atgal. Ten atstatėm resursą, susikaupėm... ir sulaukėm 2 serbų fūrų. Vairuotojai buvo gana žaismingi, mėtėsi bombioškėm, šnekėjo angliškai ir sakė, kad Serbija – crazy. Praėjus keliom valandom su jais buvom keli žingsniai nuo buvusios Jugoslavijos.
(SRB) Pėsti įžygiavom į Serbiją, kuri mus pasitiko nykiais periferiniais vaizdais iš Kusturicos filmų. Žvalgėmės iš kur pasileis šūviai. Jū nebuvo, buvo tik geri žmonės, tačiau tokiu paros metu (apie 12val.) jų irgi nebuvo daug. Išgėrus turko alų sustojo makedoniška fūra su Ževskiu viduje. Ževskis mus paadėjo pristatyt Belgraduj, tad priisdegę cigaretes pasileidom į kelią. Ževskis palaikė pokalbį, bučiavo vairą ir vardino šalis, kurias lankė su fūra. Jei dar langą būtų pradaręs tai iš vis būtų tobula, nes nuo jo senelio cigarečių ir karštos atmosferos rasojo akys ir nosis, o plaučiai šaukėsi oro. Vėliau kiekvienas paskendom savo mintyse ir stebėjom langą. Kitoje jo pusėje slinko nežinomi kaimai, dauobėti keliai su kulkų suvarpytais kelio ženklais pašonėje, laukai, namai. Rodės, kad ta naktį buvom tik mes, o visa kita už lango – negyva, netikra, kažkokio filmo dekoracijos. Ževskis parinko tikrai alternatyvų maršrutą iki Belgrado, nes važiavom zigazagais, keliais, net nepažyėtais žemėlapyje. Paryčiais pasiekėm Serbijos sostinę. Pasukom į centrą, nes supratę, jog su hostu jau nieko neišdegs nutarėm ieškot vietos, panašios į hostelį. Tai irgi vyko ne taip sėkmingai, kaip Budapešte, bet užkalbinus kokį tai alternatyvą visgi suradom savo vietą Belgrade. Tai hostelis „3 catz“. Mum pradarius duris jo šeimininkas užtinusiom akim pažvelgė į mus iš pastalės. Lėtai išsirangės pasapaudė ranką ir pastatęs ant stalo bonka haros paklausė ar mes čia dėl parčio. Aplinka tikrai buvo jauki, tad nusprendėm čia pasilikt ilgiau. Už bambalį alaus vyriausias katinas leido mums nusmigt keliom valandom, bei pasidė daiktus. Po pietų susitikom su GiGi ir kruopa, kurie jau turėjo naujų draugų ir įpudžių. Įp9tėm dūminio ir pasileidom į vietinių barų turą. Taip praėjo para Belgrade. Galų gale liko tik pakraut batareiką ir sekančią dieną traukt link Rumunijos, bene prieštaringiausiai vertinamos šalies mūsų maršrute. Darydami išvadas iš savo kelių dienų deja vu patirties ir leidom sau pamiegot ilgiau. Apie peitu palikom Belgradą ir po truputį skverbėmes link Rumunijos. Negajus, vargingų mašinėlių srautas, suvaržytos serbų keliavimo galimybės ir sekmadienio efektas, manau buvo pagrindinės priežastys kodėl Rumunijoj buvom tik sutemus. Ant sienos įpirkom bloka cizų už 1,5eu ir pakiliai įsiveržėm į Rumunijos glėbį.
(RO) Rumunija nuo pat pirmų žingsnių neigė visas neigiamas nuomones apie save. Pasieniečiai, ne tik šnekėjo angliškai, nesikabinėjo, bet ir patarė kuriuo maršrutu pasiekti Transilvaniją, busimo naujako sutikimo vietą. Rūkydami pigumines cizas ir vis dėl to stebėdamiesi naujosios Europos Sąjungos šalies skurdumu tranzavom pavienius variklius. Jų nebuvo daug, bet jie buvo draugiški. SMS‘ais susipaudėm su GiGi ir kruopa daryt meetą artimesniame didmiestyje, kur jie jau kurį laiką vyravo su prakutusia rumunų šeima. Nuslydusi serbų fūra mus pasiėmė i Timišuarą. Ją privažiavę kažkokiam urban rajone perlipom į krovininio autobusiuko krovinių skyriu. Tą arkimiką supratau, kaip jaučiasi žmonės, kuriuos pardavinėja. Krovinių skyriaus durys atsidarė prie traukinių stoties. Kur susitikom kruopą su GiGi. Dauguma priėmė sprendimą į Transilvaniją važiuot traukiniu, o mes su Rūtuliu nusprendėm šturmuot naktinę Rumuniją stopu ir skerst ją išilgai. Užteko tik panorėt ir pasakyt tai garsiai. Rumunu porelė mus išvežė į trasą iš stoties rajono. Nuo ten prasidėjo viena geriausių stopo atkarpų per šia kelionę. Dar vienas malonus Rumunijos pokštas. Skrodėm naktinę Rumunija net nesuvokdami kas vyksta. Keitės ir miestai ir veidai, o mes lėkėm kur stugso Transilvanijos kalnai Paryčiais jau buvom 5 km nuo galutinio taško. Duminis efektas iš paskutinės mašinos, nesveika naktis ir stulbinantys kalnai aplink padarė savo ir belaukdami traukinio dalyvių mes su Rūtuliu visiškai išėjom Vėliau prašvito, šviesa atnešė ir draugus, su kuriais eiti buvo linksmiau, bet dar linksmiau buvo važiuoti su vietinio rajono meru, kuris mus surinko į savo darbinį busą. Vėliau susidūrėm dar su vienu išbandymu. Kaime, vidury nieko, kur niekas nešneka jokia kalba išskyrus rumunų, mum reikėjo susirast HC narių irštvą. Užduotį išgvildenom, susipažinę su vietiniais ir vietove. Vos pradarius teisingas duris pasigirdo bejėgis urzgimas, informuojantis, kad sutrukdėme rytinės atmosferos idilę.
Sekančias kelias dienas laukėm Najų metų, bendravom, smaguriavom (vietiniais produktais iš vietinių), siurbėm į save aplinkos grožį ir atmosferą. Naujieji atėjo ir į šitą užmirštą Europos Sąjungos kampelį. Ir tai reiškė, kad laukia ne tik kelias, bet kad tai tuo keliu keliasime ir šiais metais. Atėjus laikui paliktį Boišuaros apylinkes vietinės parduotuvės vedėjas mus pristatė rajoninės reikšmės keliuj, kuriuo mes netrukus ir nuvingiavome atgal link Serbijos su šios kelionės metu tapusiais sėkmės ir gėrio garantu tapusiais turkai. Vieną turką keitė kitas, kol galų gale jų susirinko visos trys fūros, kuriomis mes ackirai ir kirtom Rumuniją. Pakeliui per ją buvom vaišinami cigaretėm, kebabais, girdinami arbata ir mokinami turkų kalbos. Tamak arkadash. Dienos vakare net nepastebėjom, kaip atsidūrėm ant Vengrijos sienos. Kagi, atsisveikinom ir žengėm atgal į svajonių šalį – Vengriją.
(H) Vengrija pasitiko mus civilizacija ir nuo jos dvelkiančiu šalčiu. Rodės, jog niekas nenuveš mūsų į Zgedą:) (Szeged). Gal ir būtų nenuvežę, jei patys nubutume įsibrukę pas turisto italjano. Turisto biski buvo ziopli ir seip.. bet iki Zgedo pavežė ir mum to užteko. Vidury Zgedo buvom vidury nakties. Šiek tiek paėjom...apie 4km... kol savotiškai keistas jaunuolis, turintis kelis pasus (vos nesusimaišė ant sienos), sugalvojo, jog nieko blogo mus nuvežti iki sienos.
(SRB) Iš naujo sveikimo Serbiją. Gaila, tik kad be pačios Serbijos nelabai buvo ką daugiau sveikint. Kagi, niurzgėdami įsikūrėm netoli esančioj degalinėj. Reikėjo tik palaukti. Laukti buvo sunku, nes lesė miegas, ėmėm pyktis ir neviltis, o dar mintis, kad GiGi su kruopa ir vėl seniai vartos minkštoj lovoj tikk už 100km nuo mūsų. Belekelintas deja vu... Atėjus laikui susėdom į graiko, gyvenanačio Vokietijoj džipą, kuriame ir buvom pristatyti mūsų hosto kaimui, esančiam netoli Novi Sado. Dar truputis navigacijos, kad istorija nesikeistų ir mes jau ten kur reikia. Tik kad mes nelabai kam reikalingi Na bet GiGi išjudino reikalą. Buvo išleisti vidun, atgavom jėgas, o vėliau mes su rūtuliu ir kanbtelėjom. Ir vėl miegas ir tūsas vietoj sightseeing‘o. Tiek to, pasižiūrėsim kaip atrodo Novi Sadas per netą. Be to GiGi su Agne papasakos. Vakarop su draugučiais baikeriais alus, jegermeister, 999 pokalbiai, juokas, istorijos ir filosofija iki paryčių. Sekančią dieną, persigrūpavom į naujus kovinius vienetus. Nuo mūsų atsikyrė GiGi ir Agnė. Jie jau suka namo. O mūsų dar laukia ilgas kelias, vingiuojantis Balkanuose, Bulgarijoje ir Graikijoje... Tačiau palikę GiGi su Agne tądien apsiribojam tik Sarajevu. Link Bosnijos ir Hercogovinos važiuojam bybinkeliais, geresnių kelių ir nesitikime, jie Bosnijoj ir Hercogovinoj dar prastesni. Tačiau visą tai kompensuoja gamtos grožis, autentiškas žmoniu savitumas ir Balkanų dvasia tvyranti ore. Artėjant link Bosnijos ir Hercogovinos vis daugėja karo liūdyninkų. Prieš akis iškyla dar vienas Kusturicos filmas.
(BIH) Į Bosniją ir Hercogoviną patenkame perėję tiltą per istorinę Drinos upę. Pirmas įpūdis apie šią šalį – nemalonūs pasieniečiai. Antras – puikus tranzas. Kaip paaiškėjo vėliau, nei vienas nei kitas įpūdis nėra visiškai teisingas. Tačiau likti abejingiems milžiniško dydžio kalnams, užimantiems didžiają dalį šalies negalėjome. Kylant į juos kečiasi ir klimatas. Pagaliau patenkame į tikrą žiemą: daug sniego, šalta, spindi ledo karalystė. Vakarop pasiekiame Sarajevą. Viskas vyko smooth ir netrukus jau svečiavomės pas Zuoką, mūsų hostą Sarajeve. Kitą dieną Zuokas nusivežė į savo pažystamų grupės repetoną, pažinom Sarajevo alternatyvą. Karas, karas, karas, šis žodis slypėjo jų galvose, dainų tekstuose ir visame, kas su jais susiję. Supratau mažą dalį to ka norėjo pasakyt Cranberries, savo dainoje Zombie. Dalykai, kaip karas negali nepalikti tavęs abejingo, jie persmelkia ir palieka žymę tavyje. „Bet jūs to nesuprasit...“ – pasakė Gaga - vienas iš Zuoko draugų. Be karo, didesnių sentimentų Sarajevas nesukėlė, lyginant su Belgradu. Jį palikome už kelių dienų ir skynėmės kelią link Adrijos jūros. Atsumas iki jos mažėjo lėtai, o jį dar palėtino tamsa ir musulmonų Kalėdos. Miestelyje, kuris saugo UNESCO paminklą - nuostabų tiltą strigome ilgam, tačiau ne visam. Su ateistiniais muslmonais pasiekėm Kroatijos sieną. Pakeliui dar gavom kalėdinių dovanų: alaus, vokiškų cigarečių ir kažkokių saldumynų. Neslėpdami džiaugsmoant sienos naikinom alų ir ruošėmės imti Kroatiją.
(HR) Į Kroatiją įžengėm su alumi rankose. Na mes vistiek nevairavom, nors apsimetėm mašinomis. Dūminio kvapas kuteno nosi nuo pat pirmų žingsnių Kroatijoje. Stopas Kroatijoje neatrodė blogas, tik nelabai buvo variklių srauto. Todėl dar šiek tiek pasistūmę nutarėm steigt bazę. Susirangę kažkokem užuovejy nusmigom kelias valandas, po kurių viskas nušvito kitom spalvom. Aplink augo apelsinai, švietė saulė, driekėsi malonus akiai peizažas. Tiesa, buvo ir variklių, bet jie, anaiptol, nebuvo pakeleivingi. Su geruoju policininku pasiekėm sekantį kaimą ir ten susiradom savo likimą: vienišą senioką, keliautoją ir tranzuotojų gelbėtoją. Jis pasiūlė dylą: už truputį pagalbos pavežti mus iki Splito. Pagalbos mes jam pridavėm, o suvetavus Splitui, kaip atlygį gavom nakvynę jo namuose ir krūvą istorijų. Rūtulis ypač liko sužavėtas šiuo vyru. Sekančią dieną pasukom agal. Keitėsi planai. Kelias nebuvo malonus, kaip ir privcerstinis Kroatijos palikimas, nes vasara mums labiau patiko, nei bosniška žiema. Bet pakrovę batareiką stojom į kelią. Skverbėmės atgal į Bosniją ir Hercogoviną.
(BIH) Ant sienos įmitę gaviadinos judėjom toliau link Sarajevo. Tadien pralėkėm ir Sarajevą ir visą Bosniją ir Hercogoviną. Keitėsi oro salygos, žmonės aplink mus ir vietos, kurias pravažiuodavome. Darėsi vis vėliau ir vėliau, srauto kraniukas jau užsisukinėjo..
(SRB) Hesas užsidarė Serbijoj. Proitališkas bosnis paliko mus kažkokiame užkampyje ir dingo tamsoje. Rodės, kad be mūsų ten nieko daugiau nebuvo. Kagi, išėjom ieškot bazės. Ja tapo netoli esantis viešbutis, kur dižūruojantis gero veido senukas leido mums migtelti keletą valandų ant grindų už dyką. Paryčiais padėkoję gerajam žmogui tesėm kelionę. Visa diena prabėgo skverbiantis iki autostrados vedančios į Salonikus. Leidžiantis saulei, džiūgavom, nes stovėjome prie įvažiavimo į ją. Tačiau džiaugsmas greit išsisklaidė, kai suvokėm, kad į pietus iš duotojo taško nelabai serbai skverbiasi. Dar vieną naktį kelyje būtų buvę sunku pakelti, nes trūko ne tik batareikos padalų, bet ir civilizacijos bei optimizmo. Jį vėl uždegė sustojusi mašina. Jai pajudėjus niekas negalėjo mūsų sustabdyti. Mūsų laukė Sofija. Ją padėjo pasiekt du turkai, kaip minėjau – sėkmės ir gėrio garantai. Su vienu privažiavom sieną, ten dar pasistiprinom turkiško patrovo ir tradiciškai nužingsniavom į kitą šalį – Bulgariją.
(BG) Bulgarija pasitiko mus gana skurdžiai, bet svetingai. Kažkas panašaus į Rumuniją. Sofijos pakraštį sustabdytas bulgaras padarė viską, kad tą vakarą ramiai miegotume pas savo hostą. Sekantį rytą supratom, kad žiema baigės ir patekom į šiluminę zoną. Blogiau nebus. Ir tikrai nebuvo. Dieną paraktinėjom po Sofiją, vakare mitulys, alus, juokas ir kaip visda kalbos iki paryčių. Na o sekančią dieną ant liežuvio galo plazdeno saldus ir paslaptingas žodis Graikija. Ją, žinoma, dar reikėjo pasiekt, bet bulgarai tam nesipriešino, nors ir siūlė pabūti savo šalyje ilgiau.
(GR) Ir į Graikiją įžengėm pėsčiomis, bet užtat aukštai pakeltomis galvomis ir šypsodamiesi. Pasiekėm dar vieną tikslą. Graikija tikrai alsavo šiluma. Keitėm garderobą ir psukome Salonikų kryptimi. Per pirmą stopo akciją Graikijoje susitranzavom... belenkiek gėrimų, graikiškų patrovų ir traukinį į Salonikus arba senioka, vardu Migelis. Butent jo dėka ir įvyko tiek daug nerealių dalykų. Tačiau viskas turėjo savo paaiškinima: Migelis kažkada irgi keliavo autostopu, suprato mus, o taip pat tądien buvo, kaip jis įvardino: „jo šventė“. Ta proga aš asmeniškai dar tapau ir jo sūnumi iš Vokietijos ir su šia sąlyga turėjau jį aplankyt po kelių metų. Gana romantiškai naivu... bet faktas tas, kad Grakiją nukovėm vos įžengę. Vėliau atriedėjom į Salonikus. Ten mūsų laukė itin paslaugus, kiek užsiprogramavęs hostas – Christos. Jis mus prigirdė ir privaišino, pripasakojo ir pribūrė, bei žinoma suteikė nakvynę. Kitą dieną raktinėjome po Salonikus, o nakčiai persikėlėm pas kitą HC narį, nes Christos aplankė 5 bulgarai. Salonikai paliko tikrai teigiamą įpūdį. Tai miestas, kuris niekada nemiega, kuris kažkuria prasme pralenkia net Atėnus. Trečiąją mūsų vizito Graikijoje dieną susiruošėm sturmuoti Atėnų polį. Graikai šnekėjo, kad važiuoti stopu iki Atėnų – žiaurus eksperimentas, bet mums taip nepasirodė. Viskas ėjos puikiai. Draugiški graikai vaišino kava, cigaretėmis ir pasakojo apie savo šalį. Taip ir nepajutom kaip prijojom Atėnų polį ant skardinio bucefalo. Atėnų polis buvo nemažas tai gerokai sugaišom, kol susitikom su Pedru,sekančiu mūsų hostu. Atėnuose praleidom apie 5 dienas. Ir jau po pirmų trijų jie nebeatrodė tokie ypatingi. Žinoma antikos kultūros paveldas nepaliko mūsų abejingų, tačiau, be jo nieko daugiau neradom Atėnuose, tad paskutines dienas Atėnuose praleidom kimarindami nuomuose su vyno bonka fotelyje, ziūrėdami filmus. Beje, vertėtų paminėti ir makaronus, kurie atrodė niekada nesibaigs... Tačiau jie baigės. Ir mūsų kelionė ėjo į pabaigą. Dėl lėšos stygiaus, sveikatos sutrikimų, namų artumo ir kitų priežasčių vetavom kelionės maršruto atkarpą pas GiGi ir iš Lenkijos jau ruošėmės durti tiesiai namo. Graikiją palikom su akcijiniu lėktuvu, skrendznčiu iš Atėnų į Krokuvą. Pakutinį kartą pajutę šilto Graikijos oro dvelksmą sėdom į lėktuvą. Kuriam vėl nusileidus mūsų jau laukė namai ir jiems būdingas klimatas ir daugelis kitų savybių.
(PL) Lenkijoj nusileidom totaliai užglušę ir išsilesę, nuo winds of change. Atsitiktinumo dėka pasiekėm Krokuvos centrą, kur nuo mūsų atsišliejo Rūtulis, o mes su kruopa patraukėm pas Kimonik, mūsų hostą., kur numigę ribotą laiko kiekį ruošėmės prišpaskutinei atkarpai mūsų kelionėje. Mūsų laukė Varšuva. Mes jos nelabai, bet didelio pasrinkimo nebuvo, nes naktinis tarifas nežadėjo daug gėrio. Paskutinė nakvynė ne namuose buvo praturtinta pasakojimų apie Iraną ir subtilių Chriso iš HC bairių. Na o visa kita tik formalumas: pirma atkarpa – Varšuva-Bialystokas, antra – Bialystokas-Kaunas. Bialystoke sustoję šiauliečiai pasiėmė mus namo,o mes jiems už tai išpūtėm galvas ir praturtinom kelionę.
(LT) Neveltui sakoma: išvažiuojame tam, kad grįžti. Nėra malonesnio jausmo, kaip tas, kuris užlieja vos kirtus Lietuvos sieną. Gaila tik, kad jis kaip ir visi geri dalykai trunka per trumpai.

Taip baigėsi dar viena kelionė negrįžtamai pakeitusi mus ir mūsų gyvenimus. Kaip ir visada, grįžome kitokie nei išvažiavome. Tokie patys liko tik tie, kuriuos palikome čia. Galbūt dėl to jie mūsų nesupras. Visa tai kas įvyko per šią kelionę kiekvieno iš mūsų asmeninė legenda, kurios neišeis pakartot. Bet laikas grįžt į realybę...
(tuchkus)