Ratas ratelis rateliukas ratukas RATAS, artėjant žiemos atostogoms vis labiau ėmė veržti galvą, mintis ir kasdienybę. Tačiau prieš kelias savaites nusipirkus bilietus į saulėtąjį Maroką, kuris tada taip atrodė taip toli, nebuvo kur dingti. Tikslas. Į saulę! Į Afriką! Tikslas, kurį kiekvienas turėjo pasiekti savaip. Tačiau nieko nėra neįmanomo. Atlikus pora driežo manevrų anksčiau ar vėliau visi buvo pasirengę KELIAUTI. Visi tai: tuchkus, Rutulis, Pylė, Vaidulis ir Eglė. Daugiau norinčių ar galinčių visgi neatsirado.
Pirmasis ekipažas - tuchkus ir Rutulis pajudėjo, nei likę 3 egzemplioriai. Kelias į Maroką buvo aiškus: Kaunas-Warszawa-Frankfurt(Hahn) oro uostas, na bet gavos kiek kitaip, nes PL pasigavus tralelį į F, laiko ribos kiek prasitempė, tad atsirado galimybė aplankyti bičiulį Neilą L. Pirmas kontaktas tarp Rutulio ir Neilo padarė juos neišskyriamais širdies draugais. Visgi idomi asmenybė tas Neilas. Na bet grįžkim prie Maroko. Primitęs sūrių, nusrėbęs, išsivigadinęs pirmasis ekipažas buvo pristatytas tiesiai į orouostą iš kur jau beliko tik atsi
plėšti nuo žemės ir kiek luktelėjus nusileiti. Ooooo..... manoji Afrika!!! Tuo tarpu Pylė, Vaidulis ir Eglė sėkmingai ar nesėkmingai, šito niekas iki šiol nežino laikė vieną po kito egzaminus ir švitino save mokslo spinduliais. Jie prisistatė tik 10 dienų vėliau. O 10 dienų Maroke jau gana ilgokas laikotarpis. Praleidę naktį Fes'e pirmojo ekipažo dalyviai pradėjo skvarbujį žįgį į šalies šiaurę. Kelias vingiavo per dūminius rajonus , tad teko nemažai atsipūsti ir šeip daryti atstajus. Pravažiavus Riff'o kalnus kiek didesnis atstajus įvyko Chefchaoen'o gyvenvietėje. Nuostabus mėlynas miestas apsuptas kalnų. Bėda tik ta kad ten daug lyja. Todėl sustojus frukčiuj( prancūzas ir Bretanės regiono ištampytu veidu ir išraiškinga kalbėsena, charizmatiška asmenybė) nedelsiant buvo prieita nuomonės kraustytis į pietus, į Marrakech miestą. Kelionė truko visą dieną, o jos pabaigoje ekipažas buvo ne koks kitoks o guminis. Taigi.. Marakešas. Laikas jame tarsi sustojo, tačiau pinigų leidimo greitis gerokai ugtelėjo. Viskas aplink ėmė mutinti, įgrįso. Tačiau debesis prasklaidė koks tai škotas, prasitaręs apie galimybę filmuotis, t. y. gauti momentinį darbą kino industrijoje. Darėsi įdomu. 
Visgi, atsirado kažkas naujo. Darbas ir mėsa padarė iš beždžionės žmogų, o iš tuchkaus ir Rūtulio Marokas padarė kino žvaigždes.
O tuo momentu veiksmas vystėsi ir paralelinėje erdvėje. Pajudėjo antrasis ekipažas. Jų kelionė per Europą irgi turėjo savito šarmo, kuris labiausiai atsiskleidė PL. Pakrovę batareikas Frankfurte, pas kokį tai CS narį, ekipažo dalyviai taip pat išskrido. Į Maroką. Maroke juos ne ti
k pasitiko vietinis HC narys su visa savo profesūra, bet ir paėmė Vaidulį į žmonas. Buvo smagi naktis, apipinta įvairiausiomis būsimo bendro gyvenimo istorijomis.
Sekančią dieną Maroko sostinėje Rabate įvyko apbiejų ekipažų susitikimas. Oj buvo juoko ir kalbų. Tačiau tuchkui ir Rutuliui rėikėjo į darbą
tad visi patraukė ir vėl į Marakešą. Ilgainiui filmo industrijoj dirbo tik Rutulis, visiem kitiem teko veiklų ieškotis patiems. tuchkus su Pyle ėmėsi smulkiųjų perpardavinėjimo (perpardavinėta kontrabandinį viskį ir pornūhą) verslų, tačiau jodojioj rinkoj nebuvo pakankamai pinigų siūlomoms prekėms įpirkti. Tačiau viskį teko išgert, o pornūhą iškeisti į nereikšmingas smulkmenas. Na o mergiotės ėjo ant promenadų su vietiniais jaunuoliais.
Galop tikrai buvo sotu nuo Marakešo. Reikėjo skverbtis į pietus. Pirminis kelionės planas buvo važiuoti į
Mauritaniją, tačiau pasklidus gandams, kad ten nesaugu, visi ūmai suspendavo ši kelionės maršrutą, o paaiškėjus, kad tai buvo blefas, buvo per vėlu kažką daryt. Bet kokiu atveju prieš važiuojant žemyn į dykumą vertėjo užžymėti 
visiškai netoli Marakešo esantį pajūrio banglentininkų ir šiaip alternatyvų miestel - Esuirą. Geras tai miestelis, tik kad jame ištiko negudrumas su bustu, nes vietinis caras, ne tik, kad belenkaip apgavo ant visokių pigių triukų, bet ir įbruko urvelį, kuriame niekada neprašvinta. Na bet tai gero laiko Esuiroj iš principo nesugadino, o galbūt, kaip tik praturtino. 
Dvi dienos praėjo kaip žiūūkšt ir teko kraustytis toliau.
Dykumos. Šitą vietą galima pavadinti pačia įdomiausia, nes iki tol buvo tik čilinimas ir gangrenavimas, o nuo čia akis užplūdo vaizdai, krentantys iš bet kokių suvokimo rėmų.
Besileidžiant žemyn kelias vingiavo vandenyno pakrante, kartais labiau pasukdamas į smėlio jūrą, kartais driekdamasis pačia vandenyno pakrante. Vieta, kur susiduria dvi galingos stichijos: deykuma ir
vandenynas negalėjo palikti nė vieno abejingo. Tokioj vietoj supranti, koks iš tiesų šūdelis yra žmogus prieš gamtą ir stichiją. Na bet užteks tos polemikos. Susitikimo vieta - Tarfaya - mažas miestelis prie Atlanto vandenyno, esantis prieš Kanarų salas. Ten butelis už 20eu parai kiek padoresnis, na nepaisant to, kad užsikimšo tūlikas, na bet į techninius nesklandumus nesigilinkime. Taigi, Tarfaya... nesugadintas turizmo miestelis, su nuoširdžiais, besišypsančiais, paprastais žmonėmis. Čia taip pat yra ir Egziuperi muziejus. Vietiniai sako, jog būtent Tafajoje nukrito Egziuperi lėktuvas ir būtent ten gimė knyga - Mažasis Princas. Joo, princo skečai muzijuje yra. Na bet kokiu atveju Tarfaja galima laikyti esmine ir baigiamaja kelionės dalimi. Nes poto, nugaravus tuchkui, likę dalyviai patraukė iki Vakarų Sacharos sostinės - Lajūno, kur pranašas dar patąsė po kopas, pagirdė lapnugario pienu ir paleido visus i visas keturias puses. Tai buvo pats piečiausias kelionės taškas. 
Vėliau Pyle su Vaiduliu ėmė Tarudantę ir Tafraut, o Rūtulis su Egle apsiribojo (ir vėl) Marakešu ir Rabatu. Žmonės šneka, kad butent Rabate Rutulis surado savo dižiausią gerbėją, na bet čia jau kita istorija. O istorija apie Maroka jau kaip ir prie galo. 
Marokas - gerai, kad ir koks jis vis labiau tampa nupopsintas, tačiau vis dar galima rasti ir ten autentikos.
Ir galų gale viską lemia žmonės kuriuos sutinki savo kelyje. Nėr ko stovėt prieangy, reik užeit į vidų. Oooooo MANOJI AFRIKA!!!
Pirmasis ekipažas - tuchkus ir Rutulis pajudėjo, nei likę 3 egzemplioriai. Kelias į Maroką buvo aiškus: Kaunas-Warszawa-Frankfurt(Hahn) oro uostas, na bet gavos kiek kitaip, nes PL pasigavus tralelį į F, laiko ribos kiek prasitempė, tad atsirado galimybė aplankyti bičiulį Neilą L. Pirmas kontaktas tarp Rutulio ir Neilo padarė juos neišskyriamais širdies draugais. Visgi idomi asmenybė tas Neilas. Na bet grįžkim prie Maroko. Primitęs sūrių, nusrėbęs, išsivigadinęs pirmasis ekipažas buvo pristatytas tiesiai į orouostą iš kur jau beliko tik atsi
plėšti nuo žemės ir kiek luktelėjus nusileiti. Ooooo..... manoji Afrika!!! Tuo tarpu Pylė, Vaidulis ir Eglė sėkmingai ar nesėkmingai, šito niekas iki šiol nežino laikė vieną po kito egzaminus ir švitino save mokslo spinduliais. Jie prisistatė tik 10 dienų vėliau. O 10 dienų Maroke jau gana ilgokas laikotarpis. Praleidę naktį Fes'e pirmojo ekipažo dalyviai pradėjo skvarbujį žįgį į šalies šiaurę. Kelias vingiavo per dūminius rajonus , tad teko nemažai atsipūsti ir šeip daryti atstajus. Pravažiavus Riff'o kalnus kiek didesnis atstajus įvyko Chefchaoen'o gyvenvietėje. Nuostabus mėlynas miestas apsuptas kalnų. Bėda tik ta kad ten daug lyja. Todėl sustojus frukčiuj( prancūzas ir Bretanės regiono ištampytu veidu ir išraiškinga kalbėsena, charizmatiška asmenybė) nedelsiant buvo prieita nuomonės kraustytis į pietus, į Marrakech miestą. Kelionė truko visą dieną, o jos pabaigoje ekipažas buvo ne koks kitoks o guminis. Taigi.. Marakešas. Laikas jame tarsi sustojo, tačiau pinigų leidimo greitis gerokai ugtelėjo. Viskas aplink ėmė mutinti, įgrįso. Tačiau debesis prasklaidė koks tai škotas, prasitaręs apie galimybę filmuotis, t. y. gauti momentinį darbą kino industrijoje. Darėsi įdomu. 
Visgi, atsirado kažkas naujo. Darbas ir mėsa padarė iš beždžionės žmogų, o iš tuchkaus ir Rūtulio Marokas padarė kino žvaigždes.
O tuo momentu veiksmas vystėsi ir paralelinėje erdvėje. Pajudėjo antrasis ekipažas. Jų kelionė per Europą irgi turėjo savito šarmo, kuris labiausiai atsiskleidė PL. Pakrovę batareikas Frankfurte, pas kokį tai CS narį, ekipažo dalyviai taip pat išskrido. Į Maroką. Maroke juos ne ti
k pasitiko vietinis HC narys su visa savo profesūra, bet ir paėmė Vaidulį į žmonas. Buvo smagi naktis, apipinta įvairiausiomis būsimo bendro gyvenimo istorijomis.Sekančią dieną Maroko sostinėje Rabate įvyko apbiejų ekipažų susitikimas. Oj buvo juoko ir kalbų. Tačiau tuchkui ir Rutuliui rėikėjo į darbą
tad visi patraukė ir vėl į Marakešą. Ilgainiui filmo industrijoj dirbo tik Rutulis, visiem kitiem teko veiklų ieškotis patiems. tuchkus su Pyle ėmėsi smulkiųjų perpardavinėjimo (perpardavinėta kontrabandinį viskį ir pornūhą) verslų, tačiau jodojioj rinkoj nebuvo pakankamai pinigų siūlomoms prekėms įpirkti. Tačiau viskį teko išgert, o pornūhą iškeisti į nereikšmingas smulkmenas. Na o mergiotės ėjo ant promenadų su vietiniais jaunuoliais.Galop tikrai buvo sotu nuo Marakešo. Reikėjo skverbtis į pietus. Pirminis kelionės planas buvo važiuoti į
Mauritaniją, tačiau pasklidus gandams, kad ten nesaugu, visi ūmai suspendavo ši kelionės maršrutą, o paaiškėjus, kad tai buvo blefas, buvo per vėlu kažką daryt. Bet kokiu atveju prieš važiuojant žemyn į dykumą vertėjo užžymėti 
visiškai netoli Marakešo esantį pajūrio banglentininkų ir šiaip alternatyvų miestel - Esuirą. Geras tai miestelis, tik kad jame ištiko negudrumas su bustu, nes vietinis caras, ne tik, kad belenkaip apgavo ant visokių pigių triukų, bet ir įbruko urvelį, kuriame niekada neprašvinta. Na bet tai gero laiko Esuiroj iš principo nesugadino, o galbūt, kaip tik praturtino. 
Dvi dienos praėjo kaip žiūūkšt ir teko kraustytis toliau.Dykumos. Šitą vietą galima pavadinti pačia įdomiausia, nes iki tol buvo tik čilinimas ir gangrenavimas, o nuo čia akis užplūdo vaizdai, krentantys iš bet kokių suvokimo rėmų.
Besileidžiant žemyn kelias vingiavo vandenyno pakrante, kartais labiau pasukdamas į smėlio jūrą, kartais driekdamasis pačia vandenyno pakrante. Vieta, kur susiduria dvi galingos stichijos: deykuma ir
vandenynas negalėjo palikti nė vieno abejingo. Tokioj vietoj supranti, koks iš tiesų šūdelis yra žmogus prieš gamtą ir stichiją. Na bet užteks tos polemikos. Susitikimo vieta - Tarfaya - mažas miestelis prie Atlanto vandenyno, esantis prieš Kanarų salas. Ten butelis už 20eu parai kiek padoresnis, na nepaisant to, kad užsikimšo tūlikas, na bet į techninius nesklandumus nesigilinkime. Taigi, Tarfaya... nesugadintas turizmo miestelis, su nuoširdžiais, besišypsančiais, paprastais žmonėmis. Čia taip pat yra ir Egziuperi muziejus. Vietiniai sako, jog būtent Tafajoje nukrito Egziuperi lėktuvas ir būtent ten gimė knyga - Mažasis Princas. Joo, princo skečai muzijuje yra. Na bet kokiu atveju Tarfaja galima laikyti esmine ir baigiamaja kelionės dalimi. Nes poto, nugaravus tuchkui, likę dalyviai patraukė iki Vakarų Sacharos sostinės - Lajūno, kur pranašas dar patąsė po kopas, pagirdė lapnugario pienu ir paleido visus i visas keturias puses. Tai buvo pats piečiausias kelionės taškas. 
Vėliau Pyle su Vaiduliu ėmė Tarudantę ir Tafraut, o Rūtulis su Egle apsiribojo (ir vėl) Marakešu ir Rabatu. Žmonės šneka, kad butent Rabate Rutulis surado savo dižiausią gerbėją, na bet čia jau kita istorija. O istorija apie Maroka jau kaip ir prie galo. 
Marokas - gerai, kad ir koks jis vis labiau tampa nupopsintas, tačiau vis dar galima rasti ir ten autentikos.
Ir galų gale viską lemia žmonės kuriuos sutinki savo kelyje. Nėr ko stovėt prieangy, reik užeit į vidų. Oooooo MANOJI AFRIKA!!!
Bon Voyage et Bon Marriage!
