autostopo klubas KELIAIvis

Keliaivis

2009-03-25T20:04:00.000+02:00

KLUBO SUSITIKIMAI KIEKVIENĄ
PIRMADIENĮ 18:00 (GMT +02:00)
daugiau info klubo groupse

Prisijunk ir Tu!!

paskutinis neformaliai oficialus klubo meetas ir frizbio match'as

2008-06-16T19:06:00.006+03:00

Kagi, LD-AT'08 praėjo, belieka tik džiaugtis, liūdėt, gydyt žaizdas arba tiesiog ropštis ant autostrados ir kelt nykštį, kuris neš į visas keturias puses. Kol dar nykštys visų neišnešė, darom paskutinį klubo meetą, BIRŽELIO 17d. , 18val. Santakos stadione, Kaune. Meet'o metu aptarsim LD-AT'08, rudens keliones, mokslo galą, kelio kryptį ir tt.
Tuo tarpu ganėtinai paskutinis frizbio match'as vyks trečiadienį birželio 18d. apie 21.00val., taip pat Santakos stadione, Kaune.

you're more than wellcome!!!

LD-AT'08 įvyko

2008-06-16T12:37:00.001+03:00

Nepatikėsit, bet LD(AT)08 jau praėjo... gal labiau nutekėjo. Momentėlis gavosi neblogas, nors kiek ir prieštaringas. Veiksmas truko kiek mažiau nei dvi paras. Dalyvavo maždaug 40 veikėjų iš LT, Vokietijos ir Švedijos. Buvo daug patirta...
Tiems kas visgi nežino apie ką čia kalbama, galima priminti, jog LD tai jau antrus metus iš eilės autostopo klubo KELIAIvis organizuojamas renginėlis - stovykla skirtas suburti įvairius keliautojus ir juos užimti įvairiais aktivičiais, prieš jiems patraukiant savo keliais per vasarojų.
Penktadienis praėjo laukiant dalyvių. Buvo vykdomi organizaciniai reikalai: nagrinėjama teritorija, žymimas kelias nuo masinių žudynių vietos. Visgi, dalyviai rinkosi vangokai, vis klaidžiojo po apylinkes nerasdami prieigos. Laukimui užsitęsus ilgainiui kilo techninių kliūčių sėkmingai išpildyti programos punktus. Apsiribota naktiniu frizbiu, o galiausiai - laužu.
Šeštadienis...atėjo ir suakėjo, tačiau laukė įdomioji programos dalis - baidarės. Tiesa paraleliniame pasaulyje vyko ir žygis dviračiais. Apie jį yra išlikę mažai žinių: dalyvavo berodz 6 žmones, kurie apsukę ratą po aukštaitijos nac. parką pasislėpė pas kažkokius kareivukus stovykloj ir tiesė ryšio tiltą. Tuo tarpu baidarių sekciją sudarė visi likę dalyviai. Vandens mėgėjų startas kiek užtruko, bet startavus ilgai netruko pradėti lyti. Lietus buvo esminis colinis vinis, kuris pramušė visus. Lietui vis labiau užpilant akis beliko tik kiek mitriau vektoriuotis pirmyn, žemyn...upe. Upėje knibždėjo visa įvairovė įvairenybių: įvairūs gerklę peržnybt ir nebutinai besitaikantys pauksčiais su paukščiukais, ididūs turistai, smulkus pakrančių prekybinkai, vienas pro kitą lėkė šlapiai žasimingi mūsų baidarių sekcijos dalyvių veidai; prie rimtesnių užkardų vyko įdomūs performancai, vienas įdomus hepiningas surengtas ir ant upės kranto aplink laužą. Tačiau, laužui išdegus, o lietui nestabdant teko toliau tęsti kelionę. Vėliau lietus liovėsi, o upė - ne. Visgi pasiekus Švenčionėlius danguj sušvito saulė, galvoje - zelcas o tolumoje stovyklos laužas ir pirtis. Grįžom į savo Eldoradą. Pavakare paėmus pirtį ypatingų pageidavimų nebeliko, tik atsimest ir pasyviai stebėt laužą, aplinką, auksinės lejkos nugalėtoją, karo veteraną, mėnesio debiutantą - Paulių. Apie jį galima būtų parašyti atskirą chapter'į tačiau pakanka pastebėti, jog jis nepaliko nė vieno dalyvavusio stovykloje abejingo, netgi gudas perleido jam visus savo JĖBAUS taškus.
Sekmadienis atėjo taip ir nesibaigus šeštadieniui. Iš ryto dar šį bei tą, o vėliau visi savais keliais; išjėbti, tačiau laimingi. Dabar vasara tikrai prasidėjo. HIT THE ROAD JACK!

Pasveikink mamą ir varom arba tiesiog BRAŽUOLĖ

2008-05-05T13:16:00.016+03:00

Ilgasis savaitgalis žinoma galėjo susiklostyt ir kitaip: UA, L, DK, F... tiek laiko atžvilgiu tiek lankytinų objektų pasiūlos buvo, bet va su paklausa kiek kitaip. Na bet ir alternatyva pasilikti LT nebuvo pati blogiausia. Planas bei renginio koncepsija gimė jau prieš kokią savaite važiuojant autiku. Festivalio esmė: pasveikinus mamas negangrenuoti namuose o vykti atsimesti į gamtą, kur taip pat galima pauostyti žalią pumpurą, optelti, bei užsiimti įvairiais laisvalaikio žaidimais: frizbis, CTF, padurnink draugą ir tt. Tuo labiau, kad ir Bražuolės upelio gojus - tam dėkinga vieta. Kas dviračiais, kas autostopu, kas alternatyviu autostopu (susitranzuok draugą, kuris važiuoja su mašina) kas dar kaip nors, bet visi vistiek susirinko iki sekmadienio saulės laidos. Saulę nuleidom žaisdami frizbį, kol dar galėjom kažką įžiūrėt. Kai jau nelabai galėjom, tai ėmėmės kito žaidimo: CTF(capture the flag). Šis žaidimas tai pigiausia ir primityviausia visų tų paintball'ų, airsoft'ų ir kitų ekšen geimu versija. Žaidžiama naktį, pasidalinus į dvi komandas, reik saugot savo gyvybę (popieriaus skiautę ant rankos), komandos vėliava bei atimti iš priešininkų vėliavą. Generolas(bei meno vadovas, perėjęs per ugnį ir vandenį) Gudas visus surikiavo ir netrukus po trumpo instruktažo žaidimas prasidėjo. Lūžo šakos, virto medžiai, jauni ąžuolai, krito žmonės ir daug dar visko vyko. O vyko ilgai, kokias 5val. nes buvo ir destrukcijos ir grubumo ir netikslumo bei kitų belfų ar liapsusų. Nė viena komanda taip ir nelaimėjo, tačiau buvo prieita konsensuso, kad miške smagu o prie laužo šilta ir taip pat smagu, tad visi sumigravo aplink laužą. Ten jau įsivyravo savotiškas veiksmas... Ne už ilgo ir prašvito. ech... visgi naktis buvo kitokia. .. kas tą naktį miegojo, kas nemiegojo, kas užsivakavo inkubatoriuje, o kas paprasčiausiai nukrito kur stovėjo, bet įdienojus visi pasveikino saulę, kas kaip mokėjo. Programa tesėsi: maisto valandėlė, realybės šou "Pirmuonys" bei kiti lauko žaidimai. Gerokai pasitušinus atokaitoje, vėsusis upelis priglaudė po savo kriokliu. Vanduo tikrai nesurakino, tad turėjom gana neblogą perfomancą akvaparko motyvais. Po kurio beliko tik skirstytis namo. "ir Kaune gyventi galima" veidais pasiekėme namus, šaldytuvą, vonią , lovą. Geras buvo veikalas, nors kiek ir baisinis. Savotiška įžanga į LD.

Dėmesio! Atidaryta nauja KELIAIvio veiklos sekcija

2008-04-09T15:14:00.003+03:00

Viskas prasidėjo nuo gimtadienio. Kol vyrukai žaidė futbolą, Moo formavo alternatyvą - frizbį. Gimtadieniui parėjus tas pats Moo ir vėl ėmė mobilizuoti liaudį ir formuoti naują klubo veiklos aktyvą, alternatyvą - frizbį. Oras jau įšilo žolė sužaliavo, tai ryšium su tuo visi nešasi į lauką savo žaislus: kas aitvarą, kas kamuolį, kas lazdą, kas peilį, kas golfą, kas parašiutą, kas motcą, o kas -frizbį. Taigi nuo šiol KIEKVIENĄ TREČIADIENĮ SANTAKOJE 18.00val. renkamės su papildomais žaislais žaisti bendro mūsų žaidimėlio - FRIZBIO.

Išrinktas naujas KELIAIvio vadas!

2008-04-08T12:47:00.004+03:00

Vaidulis a.k.a. iliuminacija
+370 672 06529 ( na ir +37060203862)
Skype: iliuminacija
MSN: iliuminacija@hotmail.com
E-mail: iliuminacija@gmail.com

mėgsta - ... ai gal patys paklauskit ką mėgsta ir ką nemėgsta

veiksmas:

o buvo viskas taip: iškilus nuomonei, kad klube reik reformų ir šiaip sukrėsti visiem galvas, nusprendėme daryti GPS(generalinį planavimo seminarą). Jis gavos jau ketvirtas berodz, jei neklystu. Sooo, reikalą jau antrą kartą ėmė kuruoti gigi . Einamieji klausimai sprendėsi vangiai, palydint juos su daugybe polemikos:) taičiau sueigos eiga pakrypo kiek kita linkme kai ant diskusinio lapelio buvo išstatytas naujo VADO klausimas. Visi sumišusiais veidais dairėsi vieni į kitus, rinko savo favoritą. Ir... daugumai nusprendus ir įkalbėjus, o Vaiduliui pritarus nuo šiol turim naują vadą. Per gimtadieni dar atlikom pseudo oficialios inauguracijos ceremoniją ir vat.. :)

Viešvilė (gimtadienis part II )

2008-04-06T16:24:00.008+03:00

Gimtadienis pati geriausia šventė... Nesvarbu kad jau vieną kartą jį paminėjome, bet gero nebūna per daug. O tas geras šį kartą vyko Viešvilėje. Gimtadienio mastai lengvai prasiplėtė ir išėjo iš rėmų. Vietinio kultūros skyriaus darbuotoja Eglė ir jos vyras skulptorius Juozas parūpino mums mokyklą, kuri po mūsų kultūrinio apdorojimo tapo gana gaji autostopo bazė, kur buvo sočiai vietos tiek žaisti šprotus, tiek dainuojamosios poezijos koncertus, tiek miegoti, tiek ir nemiegoti. Na bet apie viską nuo pradžių.

Penktadienis. Visi delegatai it kokie deputatai rinkosi įvairiomis kryptimis į Viešvilę. Vakarop jau gerokai jų prisirinkus bei apsidirbus paruošiamuosius apdorojimo darbus, veiksmą perkėlėme ant Švedkalnio(toks beveik piliakalnis netoli Nemuno, kur rado daug baltų pakastų ir kur šiaip gražu), užsikūrėm laužą, išsitraukėm kas ką turėjom (nepamirštant ir Gudo) ir užvakarojom. Skambėjo bonkos, dainos, gitara ir kiti garsai. Įnaktyjus prasukom "lapių medžioklės" žaidimėlį. Gerokai po vidurnakčio palikom Švedakalnį ir įvairiom trajektorijom grįžom į mokyklą. Grįžę užleidom šeeeezovos muzikos, sulindom į tūliką, iškvėpavom visą orą ir tada ėmėmės žaisti šprotus. Po to, paryčiais, kas sumigo, kas nesumigo, bet oficialiai nieko nevyko.

Šeštadienis. Rytas, kaip dažniausiai būna, atėjo neklausęs ir nesibeldęs. Teko keltis ir jį sveikint, priiminėt. Kagi, įmitom ir patraukėm ,vedini Juozo, per vasarojus, per laukus ir per vietines vietas. Aplankėm vietines pardotuves, kontrabandos Nemunu pukntus, patį Nemuną, Švedakalnį šviesoje ir kitus objektus. Kelionės tipas buvo, rekreacinio, pažintinio tipo. Labai patiko:) O dar labaiu patiko, kad grįžus jau laukėEglės ir pagelbininkių gamintas maistelis, utititi skani sriubytė. Na o po sriubytės atėjo rimtoji dalis - autostopo valandėlė vieniai publikai. Deja... publikos daug nesusirinko. Bet programą suvykdėm, kurios geriausias punktas buvo RAIMONDOS ir KREIVO koncas. jeee! Poto viskas nurimo ir baigės... ne ne baigės tik autostopo valandėlė, bet jai pasibaigus prasidėjo sportinio aktyvo valandėlė. Kas išėjo žaist fūlę, kas frizbį, kas ir taip jau buvo išėję. Sugrįžusių laukė nauja programos dalelė - miestų rožė (namiokas Viešvilei: think gliobal). Statėm rožę iki vėlumos ir nors ne visus paskaičiavimus atlikom teisingai, tačiau statinys išėjo malonus akiai. Po tokio didingo darbo buvo pats metas atsimesti pirtyje. Pirtis labai gerai tušino. Besitušinant atėjo vidurnaktis na ir ta proga inauguravom naują vadą VAIDULĮ. O poto dar šiek tiek ir visi išėjo... iš pirties atgal į mokyklą. Kur jau prasidėjo complet-total laisvas veiksmas iš serijos, kas kaip moka tas taip šoka. Išvadas visi pasidarė iš ryto.

Sekmadienis. Na sekmadienis - pabaigos diena. Tvarkymasis, gangaravimas, atsisveikinimai ir kelionė namo. Na kai kas dar strigo panemunėje, kažkas - Kaune, bet čia jau versija ne spaudai. Žodžiu gimtadienis buvo entertaining . Apie jį galit pasiskaityt ir Viešvilės spaudoj: http://www.musulaikas.com/?id=5&nid=294
vat...

fiesta autostopova publicum (gimtadienis part I )

2008-04-01T13:47:00.003+03:00

ŠENDIEN, balandžio 1 Kaune bare, pube, džeme, name ir visame kame
pavadinimu DžEMPUB (Laisvės al. 59 (5 aukštas), Kaunas) vyko fiesta
autostopova publicum :) ,
programoje: vizualizacijos IŠ KELIO bei klubo gyvenimo, atsakymai i visus

klausimus susijusius su autostopu, grupės GROVE SOLID ir GELTONI RADIATORIAI koncertai. Skamba viskas labai solidžiai, bet buvo kiek nurautai, nes programos punktai keitės valandom, įtampą teko sopinti alumi, kurio kiekis vis didėjo Tačiau apskritai viskas buvo čiki: daug nurautų savų veidų (kurie paskui išsitaškė), dar daugiau nepažįstamų susidomėjusių veidų bei autostopo dvasia visame Džempube. Kiek nekažkoks buvo baigiamasis akordas - pseudo afterparty, kažkokioj palėpėj kur ( nors visi mėgėjai ir sutilpo) fiziškai buvo tik stovimos vietos, tačiau mėgėjai greit apleido patalpas ir liko tik atkakliausi participantai. Kagi, prisisekit diržus, dar laukia 4-6d. Viešvilėj.

KELIAIvio vėliava, Klaipėdoje

2008-03-30T18:09:00.005+03:00

Ohoho, didi diena atėjo į mūsų klubą. Žinoma labai daug šitoj istorijoj nusipelnė mažas (Jovkė), kuri ir pagamino klubo simbolį ir pasididžiavimą. Na bet vien pagaminti neužtenka, todėl šioje vietoje dar nemažai nusipelnė ir gerbiamas klubo atašė Klaipėdos krašte - Žirnis, kuris sudylino vėliavos iškilmingą pašventinimą vienoje iš uostamiesčio bažnyčių. oh boy, oh boy, oh boy beliko tik nutranzuoti,pašventinti ir grįžti. Nuvažiavom, tada aplankėm Eglę. Po aplankimo šiek tiek sunku buvo keltis ankstyvą rytą į maldą, bet visgi šventas reikalas. Mišios. Kunigėlis pagal kilę skautas, autostopo reikaluose gaudosi, tad ne tik pašventino vėliavą, bet ir į pamokslą įtraukė autostopą. Terminatoriai pakibo. Po mišių nužvelgėm Klaipėdą nuo bažnyčios bokšto (emotional). Paglostėm jūrą ir pasukom namo. Na ne pačiu tiesiausiu keliu. Nusprendėm grįžti panemuniais, pakeliui dar panagrinėjant būsimą gimtadienio vietą. Namų tą dieną taip ir nepasiekėm, tačiau supratom, kad turėsim gerą gimtadienį.

Marokas, burokas Jeem-elf-Naa, rupšna, jerundaa, Nikodemas, fruktis ir kt. chill out

2008-02-05T18:50:00.012+02:00

Ratas ratelis rateliukas ratukas RATAS, artėjant žiemos atostogoms vis labiau ėmė veržti galvą, mintis ir kasdienybę. Tačiau prieš kelias savaites nusipirkus bilietus į saulėtąjį Maroką, kuris tada taip atrodė taip toli, nebuvo kur dingti. Tikslas. Į saulę! Į Afriką! Tikslas, kurį kiekvienas turėjo pasiekti savaip. Tačiau nieko nėra neįmanomo. Atlikus pora driežo manevrų anksčiau ar vėliau visi buvo pasirengę KELIAUTI. Visi tai: tuchkus, Rutulis, Pylė, Vaidulis ir Eglė. Daugiau norinčių ar galinčių visgi neatsirado.
Pirmasis ekipažas - tuchkus ir Rutulis pajudėjo, nei likę 3 egzemplioriai. Kelias į Maroką buvo aiškus: Kaunas-Warszawa-Frankfurt(Hahn) oro uostas, na bet gavos kiek kitaip, nes PL pasigavus tralelį į F, laiko ribos kiek prasitempė, tad atsirado galimybė aplankyti bičiulį Neilą L. Pirmas kontaktas tarp Rutulio ir Neilo padarė juos neišskyriamais širdies draugais. Visgi idomi asmenybė tas Neilas. Na bet grįžkim prie Maroko. Primitęs sūrių, nusrėbęs, išsivigadinęs pirmasis ekipažas buvo pristatytas tiesiai į orouostą iš kur jau beliko tik atsiplėšti nuo žemės ir kiek luktelėjus nusileiti. Ooooo..... manoji Afrika!!! Tuo tarpu Pylė, Vaidulis ir Eglė sėkmingai ar nesėkmingai, šito niekas iki šiol nežino laikė vieną po kito egzaminus ir švitino save mokslo spinduliais. Jie prisistatė tik 10 dienų vėliau. O 10 dienų Maroke jau gana ilgokas laikotarpis. Praleidę naktį Fes'e pirmojo ekipažo dalyviai pradėjo skvarbujį žįgį į šalies šiaurę. Kelias vingiavo per dūminius rajonus , tad teko nemažai atsipūsti ir šeip daryti atstajus. Pravažiavus Riff'o kalnus kiek didesnis atstajus įvyko Chefchaoen'o gyvenvietėje. Nuostabus mėlynas miestas apsuptas kalnų. Bėda tik ta kad ten daug lyja. Todėl sustojus frukčiuj( prancūzas ir Bretanės regiono ištampytu veidu ir išraiškinga kalbėsena, charizmatiška asmenybė) nedelsiant buvo prieita nuomonės kraustytis į pietus, į Marrakech miestą. Kelionė truko visą dieną, o jos pabaigoje ekipažas buvo ne koks kitoks o guminis. Taigi.. Marakešas. Laikas jame tarsi sustojo, tačiau pinigų leidimo greitis gerokai ugtelėjo. Viskas aplink ėmė mutinti, įgrįso. Tačiau debesis prasklaidė koks tai škotas, prasitaręs apie galimybę filmuotis, t. y. gauti momentinį darbą kino industrijoje. Darėsi įdomu. Visgi, atsirado kažkas naujo. Darbas ir mėsa padarė iš beždžionės žmogų, o iš tuchkaus ir Rūtulio Marokas padarė kino žvaigždes.
O tuo momentu veiksmas vystėsi ir paralelinėje erdvėje. Pajudėjo antrasis ekipažas. Jų kelionė per Europą irgi turėjo savito šarmo, kuris labiausiai atsiskleidė PL. Pakrovę batareikas Frankfurte, pas kokį tai CS narį, ekipažo dalyviai taip pat išskrido. Į Maroką. Maroke juos ne tik pasitiko vietinis HC narys su visa savo profesūra, bet ir paėmė Vaidulį į žmonas. Buvo smagi naktis, apipinta įvairiausiomis būsimo bendro gyvenimo istorijomis.
Sekančią dieną Maroko sostinėje Rabate įvyko apbiejų ekipažų susitikimas. Oj buvo juoko ir kalbų. Tačiau tuchkui ir Rutuliui rėikėjo į darbą tad visi patraukė ir vėl į Marakešą. Ilgainiui filmo industrijoj dirbo tik Rutulis, visiem kitiem teko veiklų ieškotis patiems. tuchkus su Pyle ėmėsi smulkiųjų perpardavinėjimo (perpardavinėta kontrabandinį viskį ir pornūhą) verslų, tačiau jodojioj rinkoj nebuvo pakankamai pinigų siūlomoms prekėms įpirkti. Tačiau viskį teko išgert, o pornūhą iškeisti į nereikšmingas smulkmenas. Na o mergiotės ėjo ant promenadų su vietiniais jaunuoliais.
Galop tikrai buvo sotu nuo Marakešo. Reikėjo skverbtis į pietus. Pirminis kelionės planas buvo važiuoti į Mauritaniją, tačiau pasklidus gandams, kad ten nesaugu, visi ūmai suspendavo ši kelionės maršrutą, o paaiškėjus, kad tai buvo blefas, buvo per vėlu kažką daryt. Bet kokiu atveju prieš važiuojant žemyn į dykumą vertėjo užžymėti visiškai netoli Marakešo esantį pajūrio banglentininkų ir šiaip alternatyvų miestel - Esuirą. Geras tai miestelis, tik kad jame ištiko negudrumas su bustu, nes vietinis caras, ne tik, kad belenkaip apgavo ant visokių pigių triukų, bet ir įbruko urvelį, kuriame niekada neprašvinta. Na bet tai gero laiko Esuiroj iš principo nesugadino, o galbūt, kaip tik praturtino. Dvi dienos praėjo kaip žiūūkšt ir teko kraustytis toliau.
Dykumos. Šitą vietą galima pavadinti pačia įdomiausia, nes iki tol buvo tik čilinimas ir gangrenavimas, o nuo čia akis užplūdo vaizdai, krentantys iš bet kokių suvokimo rėmų. Besileidžiant žemyn kelias vingiavo vandenyno pakrante, kartais labiau pasukdamas į smėlio jūrą, kartais driekdamasis pačia vandenyno pakrante. Vieta, kur susiduria dvi galingos stichijos: deykuma ir vandenynas negalėjo palikti nė vieno abejingo. Tokioj vietoj supranti, koks iš tiesų šūdelis yra žmogus prieš gamtą ir stichiją. Na bet užteks tos polemikos. Susitikimo vieta - Tarfaya - mažas miestelis prie Atlanto vandenyno, esantis prieš Kanarų salas. Ten butelis už 20eu parai kiek padoresnis, na nepaisant to, kad užsikimšo tūlikas, na bet į techninius nesklandumus nesigilinkime. Taigi, Tarfaya... nesugadintas turizmo miestelis, su nuoširdžiais, besišypsančiais, paprastais žmonėmis. Čia taip pat yra ir Egziuperi muziejus. Vietiniai sako, jog būtent Tafajoje nukrito Egziuperi lėktuvas ir būtent ten gimė knyga - Mažasis Princas. Joo, princo skečai muzijuje yra. Na bet kokiu atveju Tarfaja galima laikyti esmine ir baigiamaja kelionės dalimi. Nes poto, nugaravus tuchkui, likę dalyviai patraukė iki Vakarų Sacharos sostinės - Lajūno, kur pranašas dar patąsė po kopas, pagirdė lapnugario pienu ir paleido visus i visas keturias puses. Tai buvo pats piečiausias kelionės taškas. Vėliau Pyle su Vaiduliu ėmė Tarudantę ir Tafraut, o Rūtulis su Egle apsiribojo (ir vėl) Marakešu ir Rabatu. Žmonės šneka, kad butent Rabate Rutulis surado savo dižiausią gerbėją, na bet čia jau kita istorija. O istorija apie Maroka jau kaip ir prie galo. Marokas - gerai, kad ir koks jis vis labiau tampa nupopsintas, tačiau vis dar galima rasti ir ten autentikos. Ir galų gale viską lemia žmonės kuriuos sutinki savo kelyje. Nėr ko stovėt prieangy, reik užeit į vidų. Oooooo MANOJI AFRIKA!!!

Bon Voyage et Bon Marriage!

„Geriausias laikas - kelionėse“

2007-12-17T14:12:00.000+02:00

Kelionių pajautą ir troškulį, kaip ir daugelį kitų dalykų dažniausia atsinešame is vaikystės. Ne išimtis kaunietis architektas Nerijus Sadauskas, pagavęs šį virusą dar skautų stovyklose. Maistas ant laužo, naktiniai žygiai, ežero vėsa, žvaigždėtos naktys ir paukščių trelės yra tai, ko tenka ieškoti visą gyvenimą. Pamažu plečiasi geografija. Turbūt kiekvienas keliautojas turi slaptą svajonę aplankyti visą Žemės rutulį. Argi nenuostabu pamatyti Žemę, kurioje gyvename.

Tikrieji keliautojai stengiasi kuo mažiau pinigų išleisti kelionėse. Nerijus ne tik pats keliauja pigiausiu būdu, bet ir patirtim bei savo būstu dalijasi su kitais keliautojais. Jis yra internetinių keliautojų klubų www.hospitalityclub.org, www.couchsurfing.com, Kauno autostopo klubo Keliai_vis narys. Europą žiemą ir vasarą jis yra išmaišęs autostopu.

Apie kelionių atradimus, džiaugsmusir rūpesčius ir kalbamės su Nerijumi Sadausku

Kas tau svarbiausia kelionėje?

Pradedant keliauti turbūt geriausia pradėti nuo kaimyninių šalių. Kas tau labiausia įsiminė iš kelionių po Latviją ir Estiją?

Kadangi tai buvo pirmoji mano kelionė autostopu užsienin, be abejonės tuomet ji man buvo ypatinga ir tai buvo mažas savęs išbandymas. Mus su kitom dviem pabaltijo resupublikom Latvija ir Estija sieja ir bendra istorija, ir panašus mentalitetas, todėl bendrauti su šių šalių pakeleivingų mašinų vairuotojais nebuvo sunku, kalbos barjero taip pat nebuvo, todėl pokalbis liejosi beveik ištisai. Nauji žmonės, naujos pažintys, nenutrukstantis naujos informacijos srautas tikrai praturtina ir išblaško, padeda atsiriboti nuo kasdieninių rūpesčių. Pirmas šios kelionės tikslas buvo aplankyti draugus gyvenančius Tartu. Bet bene giliausi įspūžiai lieka iš bendravimo su nepažįstamais. Pasitaikė tikrai įdomių vairuotojų ir nebūtinai jie yra teigiami kelionės personažai, kitoj situacijoj gal su jais nebendraučiau, bet pradedi šnekėt ir žmogus pradeda tau lietis pasakoti apie savo šeimą, draugus, būna įdomu klausytis. Vienas toks paistaikė maišyto kraujo turkas/latvis kuris važiavo tadien pirktų mašinų kolona su savo draugais. Tad nenuostabu ėmė viena mašina ir sugedo, taip pratūnojom su jais automobilių taisykloj mieste, kuriame net neplanavom sustoti. Tačiau matyt jautėsi nesmagiai užlaikę mus ilgą laika, tai nuvežė kokia 50 km toliau negu žadėjo.

Na, o Tartu sužavėjo savo studentišku šurmuliu, Talinas savo nuostabiu senamiesčiu,

Kaip apibūdintum mūsų kaimynus lenkus ir Lenkiją?

Jei kalbėtume apie architektūrą ar gamtos grožį tai Lenkija galima dalinti į dvi dalis – iki Varšuvos ir už Varšuvos. Nepaprasto grožio yra Krokuva su Vavelio pilim ir senamiesčiu. Tikrai vienas gražiausių europs miestų.

Lenkų vairuotojai tikrai labai malonūs ir šnekūs. Pasitaikė būti priglaustam nakvynei atsitinktinio pravažiuojančio lenkų studento. Beje, dažniausai keliauju su kuo nors dviese. Tiek kelionės dvasiai palaikyti, kai kartais tenka ilgai laukti automobilio, tiek pasaugoti daiktus, kai nueini klausti kelio. Be to, kai matai šalia savęs tokį patį pavargusį veidą, nustoji savęs gailėtis ir iškart pakyla ūpas, galima pajuokauti. Nors, tiesa sakant, visos mano kelionės autostopu davė man tik teigiamas emocijas. Nepasitaikė jokių blogų nutikimų, o „likimą ant ledo“ įnaktėjus nevadinčiau nesėkme, jei tai pavyzdžiui vasaros vidurys, irgi savitas žavesys – žvaigždėtas dangus, nustebusios pravažiuojančių, bet nesustojančių automobilių vairuotojų akys, gal net kažkokia pagarba ar baimė mums.

Po kokias Europos šalis geriausia keliauti autostopu?

Kadangi autostopu esu keliavęs po 13 šalių, tai Lengviausia yra Pabaltijyje, taip pat Lenkijoj, jokių problemų nebuvo ir Portugalijoj, bene blogiausiai sekėsi Šveicarijoj; kuo šalis labiau civilizuota, tuo daugiau visokių apribojimų, keliai pritaikyti grynai tik mašinom. Kitose šalyse įvairiai, čia jau kaip pasiseka. Beveik visose vakarų europs šalyse tarpmiestiniuose greitkeliuose ar mokamuose keliuose draudžiama stovėti pakeleiviams šalia kelkraščio. Teko pabendrauti ir su Ispanijos, Vokietijos policininkais, o su Prancūzų netgi pasivažinėti jų tarnybine mašina. Paprastai vyksta tokia procedūra, jie patikrina pasus ar nesu kokioj juodoj įskaitoj ar nesu koks traptautinis nusikaltėlis, nes, žinot, visokių perėjųnų pasitaiko J. Jei jau atsidūrei ant greitkelio, prašyk, kad tave paleistų degalinėje, ten jokia policija prie tavęs neprisikabins, o ir čia pat, pastoviai kursuoja automobiliai.

Kelionę autostopu kartais renkuosi dar ir dėl to, kad netektų varginti savo kūno sėdint ankštame autobuse vieną ar dvi paras mažai judant, tai labai vargina.

Kokių smagių nuotykių esi patyręs kelionėse?

Teisa sakant visa kelionė buna nenutrūkstantis vienas nuotykis su įvairiom iš to išplaukiančiom smulkmenom ir nutikimais. Kartais ne tiek nuotykis, kiek aplinkybės ir momento nuotaika palieka gilų prisiminimą. Pavyzdžiui keliauti aštuonias valandas viduržiemį atvirais langais „Vegeta“ (prieskoniai) kvepiančiu autobusiuku po Vengrijos kaimus, vietoj to, kad tiesiu keliu nuo Bratislavos Slovakijoje iki Budapešto Vengrijoje galima buvo nusigauti tiesiu keliu per pora valandų.

Kartais būna šiek tiek kraupoka važiuot su mėgstančiais išlenkti vieną kitą bokalą ar taurelę ar rūkančiais tikrai ne tabaką. Kai kurie mėgsta greitį.

Kartais buni maloniai nustebintas žmonių siūlančių nakvynę ar pavaišinančių. Pamenu viena naktį teko nakvoti trale apsistoję sunkvežimių aikštelėj Almerijos regione Ispanijos pietuose (kur daug mūsų lietuvių dirba pomidorų ar apelsinų plantacijose, kurios ten tikrai įspūdingos, besitesiančios kiek akys užmato). Baisus karštis, dulkės ir vėjas, mažai žalumos. Po nakvynes automobilio kabinoje pamenu basas stovint ant asfalto vandeniu iš butelio ploviausi galvą ir kojas.

Taip pat buvo smagu keliauti su vienais dainuojančiais vengrais, pasirodo, tiek aš, tiek mano bendrakeleivė, tiek pagyvenusių vengrų porelė dainuoja choruose. Taip visą kelią nuo Budapešto iki Vienos.

O ekstremalių situacijų?

Net nežinau, ekstremalių blogąja prasme nepasitaikė, o gerąja, tai visi tie nemiegojimai naktį, bendravimas su policija, pasitaikantys kai kurie keisti vairuotojai yra su ekstremalumo doze. Stengiuosi žiūrėt į viską pozityviai. Yra ekę paisklysti mažame pasienio miestuke, kažkokiam gamyklų rajone, kur vien tik nepražengiamos teritorijos ir tvoros. Bet užsispiri, pasakai, kad reikia ir žingsniuoji, kol išeini į teisingą kelią.

Kartais būna užkerėtų dienų, kai automobilio tenka laukti nežinia kiek, o naktis jau čia pat. Bet tuomet iškatro pradedi planuoti ir galvoti, ką darytum, jei taip ir liktum kur stovi.

Ką galėtum pasakyti apie įvairių šalių žmones, kurie svetingiausi, kurie nelabai?

Prancūzijoj buvau du sykius, vieną prieš 10 metų. Tiek tada, tiek dabar gyvenau pas svetingus ir įdomius žmones, su kuriais meginu pratęsti pažintį ir po kelionės. Kai pernai pakeliui sustojom Lyone, gyvenom pas tokį Thierry. Tą vakarą vakarieniavome du lietuviai, dvi Naujosios Zelandijos keleivės, du vokiečiai, vienas šaunus keliautojas Hugo iš Hondūro ir dar keletas šeimininko draugų. Kitoje kelionėje pasitaikė labai svetingi austrai, kurie rūpinosi mumis, kaip savo šeimos nariais, kurie paliko įspūdį jog ši šalis svetinga.

Ar teko autostopu keliauti po Lietuvą?

Po Lietuvą kartais keliauju ir vienas. Trasa Vilnius – Kaunas – Klaipėda yra išmaišyta daugelį kartų. Tiesa, jei galima rinktis komfortą, renkuosi komfortišką važiavimą, nesu „prisiekęs“ tranzuotojas ir turiu draugų, kurie turi tiek kelionų patirties, jog prieš juos galėčiau tik pagarbiai nusilenkti J.

Kitiems galėčiau jog niekur nėra taip lengva tranzuoti, kaip Lietuvoje ir keliai čia neblogi. Tiesa apie paniurusius nestojančius Lietuvių vairuotojus, tautiečiams užsienyje, turiu kitokią nuomonę.

Kuo praturtina tave kelionės?

Net jei po tokių kelionų kūnas reikalauja reabilitacijos, siela džiūgauja nuo patirtų įspūdžių, nuo paprastų įvykių nutikusių ne visai įprastomis aplinkybėmis.

Paprastai, grįžus iš tokių kelionių norisi valgyt už du, tris. O emocijos liejasi per kraštus dar kokį mėnesį.

Sutiktų žmonių pasakojimai, architektūros ir gamtos kitoniškumas patenkina informacijos badą susikaupusį būnant vienoje vietoje. Išgyvenimo sudėtingomis salygomis pamokos išmoko strategijos, greitumo, reakcijos, nes kartais tenka planuoti iš karto kelias skirtingas situacijas ar suktis iš nepatogios padėties. Manau, tai praverčia ir gyvenime.

Ar galėtum daryti kokius apibendrinimus?

Keliauti verta J. Tai visapusiškai pats geriausias laiko leidimo būdas.

Ar prieš kelionę pasirengi planą, ką būtinai turėtum aplankyti vienoje ar kitoje šalyje?

Paprastai būna taip, susigalvoji, tarkim, kokį miestą, bakst pirštu į žemėlapį, o ten, žiūrėk, šalia ir dar koks, taip susidėlioja miestų grandinė ir kelionės planas. Net jei ne visada išeina plano laikytis, verta tokį susidaryti, ypač jei norisi aplankyti daug, o laiko stinga. Į tokią kelionę neverta imtis daug daiktų, tik pačius būtiniausius, tuos kurie arčiausiai kūno, o taip pat ką nors nuo lietaus ir kad nesušalti. Kelionės maistas – riešutai, džiovinti vaisiai, šokoladas, „rimtą“ maistą sunku išlaikyti tokiom salygom, be to užima vietą kuprinėje. Įvairiuose europos miestuose galima rasti tikrai pigių supermarketų.

Kuri Europos šalis pigiausia ir kuri brangiausia keliautojui?

Be abejonės rytų europa pigiausia. Kuo šalis ekonomškai stipresnė, tuo joje būna brangiau.

Ar rašai kelionių dienoraštį?

Stengiuosi visą informaciją ir įspūdžius sukaupti galvoje, būna, kad grįžęs „išsilieju“ ir ant popieriaus lapo.

Kokių įdomių žmonių teko sutikti?

Neišskirčiau nieko. Koks 90 procentų sutiktų nepažįstamųjų buvo begalo įdomūs ir paslaugūs. Teko keliaut su Marokiečiu, smuikininko karjerą iškeitusiu į sunkvežimio vairuotojo, nes reikia išlaikyti, šeimą. Su įdomias istorijas pasakojančiu prancūzu, ilgą laiką gyvenusiu Afrikoj, kuris davė daug patarimų, kaip šiam kontinente keliauti ir kokie ten žmonės.

Su keliais ispanų ar portugalų vairuotojais taip susibendravom, kad buvo gaila išsiskirt.

Tikriausia priimi ir savo namuose. Jei taip. Ar pavyksta nuspėti tikrą jų įspūdį apie mus ir mūsų šalį?

Priklausau www.hospitalityclub.org, www.couchsurfing.com internetiniams keliautojų ir nakvynės klubams, dėl to kaip ir keliaujant esu priimamas nakvynei svečiose šalyse, taip priimu kartais ir pas save. Taip susirandu draugų, kuries kartais aplankau, jau jų krašte. Kai kurie keliautojai būna tikrai idomios asmenybės, vienam juodaodžiui muzikantui, dėka padėjau surengti nedidelį vargonų koncertą Prisikėlimo pažnyčioje. Dar vienas belgas suko dokumentinį filmą, teko kone valandą šnekėt ir įrašinėt į juostą.

Turėjau svečių iš Japonijos, Rusijos, Šveicarijos, Pabaltijo, Italijos ar kitų kraštų. Dauguma labai malonūs. Teko turėt tik vieną apsileidusį, tinginį, pageriantį svečią, tačiau ir su juo nebuvo problemų, tokius reikia laikyti, kaip anglai sako „under control“ J.

Kitiems musų šalies miestai atrodo jaukūs nedidukai, tokią žalią gamtos ir miškų masyvus teturi reta kuri vakarų europos valstybė, mūsų žmonės svetingi, todėl užsieniečiai mielai atvyksta į Lietuvą.

Ką keliavimas duoda architektui?

Kartais, iš anksto žinodmas kur keliausiu, apsižiūriu, ką norėčiau pamatyti, ypatingai domina nauja, eksperimentinė architektūra, netelpanti į stiliaus ar laiko rėmus, jei tik yra galimybė, stengiuosi tokias vietas aplankyti.

Nors, iš dalies, stengiuosi kaip tik pabėgti nuo savo profesinių dalykų, tam, kad sugrįžus jaustis pailsėjus.

Iš senosios architektūros didelį įspūdį paliko Andalūzijos miestų Granados ir Kordobos architektūra. Nemažai naujos mačiau Lisabonoj, Barselonoj.

Kaip atrodo Europa tavo akimis?

Nesu keliavęs po kitus kontinentus.

Bet netgi trokštantiems egzotikos, galima rasti puikių vietų, pvz vien Ispanijos regionai kokie visi skirtingi. Po paskutinės savo didelės kelionės autostopu aplink Ispanija taip ja užsikrėčiau, jog pradėjau mokytis ispanų kalbą ir Lotyniškus šokius.

Šiaip ar taip europos žmonės panašūs, sukalbami, nejauti diskomforto dėl kažkokių bendravimo ar kultūrų skirtumų.

Kokie šių metų planai?

Šių metų planai likti Lietuvoj ir su „Jaunystes“ choru, kuriame dainuoju, su draugais 10 dienų plaukti valtimis Aukštaitijos ežerais.

Nerijus Sadauskas

„Kelionė pagal dvylika mėnėsių“

2007-12-17T13:57:00.000+02:00

Ar prisimenate rusų multiką apie 12 menesių, kur mergaitę išsiuntė žiemą žibuokliaut...

Tik ši pasaka ne apie ją.

Ši rašliava nebus turistinio, o greičiau žmogiškojo - pažintinio - patirtinio pobūdžio.

Taip jau susiklostė, kad neišvykau į krikščioniško jaunimo dienas Portugalijoj. Vis gi kažkaip reikėjo numarinti savo kelionių badą ir atsiradus laisvai savaitėlei sugalvojau – keliausiu į Krokuvą. Pasiėmiau žemėlapį, bakst pirštu į Krokuvą, bakst kitu – ugi ir Bratislava čia pat ir Brno, po galais, dar ir Budapeštas ir Viena... laimei pasitaikė mažas žemėlapis – keli centimetrai šen, keli – ten. Prisiklauses, kad per Lenkija tranzuojantiems ne visada ir gamtos jėgos padeda, tai iki Brno savo ilgus kaulus mankštinau autobuse. Tiesa kartu su savim prigriebiau 1 savo pažįstama, kuriai viskas iki gyvo kaulo buvo įgrisę – todėl „pasirašė“ šiai aferai ir drauge palikom darbus, šeimas, tėvynę... Beldimasis autobusu buvo bene pats nykiausias etapas... laimei visa, kas bloga, kaip ir visa, kas gera – ankščiau ar vėliau baigiasi. Kad suprastumėt iš kur kai kurie šios istorijos personažai atsirado pasakysiu visi jie priklauso internetiniam nakvynės ir keliautojų klubui www.hospitalityclub.org.

Brno mus pasitiko jaunikaitis vardu Adamas. Vos iššokęs iš autiko puoliau ieškoti baterijų savo fotikui, nes pasirodo išvažiavau su neveikiančiom. Sutvarkę šią problemą nuvykome pas Adamą. Pasirodo jų čią visa daugybė: dar 3 Adamo draugai ir kažkokia suomė... Tuoj mus pavaišino. Adamo draugai pasirodė turį gerą jumoro jausmą ir tuoj skanią vakarienę pavertėm teatralizuota siaubo filmo parodija su išgalvotais maisto produktais ir su kanibalams būdingu mandagumu prie stalo... na nebijokit – valgėm paprasčiausią namudinę picą. O vakare pavaikscioję po Brno su Adamo draugais pasėdėjom savo dvasią turinčioje kavinėje, nutrintais stalais. Kur ir muziką į patefoną gali įsidėti pats, išsirinkus iš šalia esančios plokštelių krūvos. Yra čia ir dar 1 įdomi tradicija – kavinėje stovi čiumodanas – ir kiekvienas lankytojas turi iš jo ką nors išsiimti, taip pat ką nors jame palikti – patikėkite ten ganėtinai daug įdomaus šlamšto pridėta, apie kurį dar 1 puslapį galima būtų prirašyti.

Kitą rytą sedę į „Tesco“ prekybos centro nemokamą autobusą nurūkom link autostrados. Po pusvalandžio susistapdėme nešnekų Slovaką, kuris mus pažadėjo nuvežti ir paleisti prieš Bratislavą. Bet kadangi pasirodė jo užsienio kalbos žinios buvo prastos, tai jam pasirodė mus lengviau nuvežti į miesto centrą, nei paaiškinti kaip iki jo nusigauti. Išlipom. Išsikeitę pinigėlius puolėm ieškoti turizmo informacijos centro, kad padėtų susirasti mums patį pigiausią viešbutį. Kaip paaiškėjo net ir pats pigiausias – buvo ganėtinai neprastas, nepriterštas ir o su geru vaizdu žemyn – į slėnį. Apsigyvenom ant kalvos esančiame medikų bendrabutyje, gal kokiame 7-ame aukšte.

Iš vakaro apžiūrėję miestą kitądien patraukėm Budapešto link.

Gerbiamieji, niekada nevažiuokite be bilieto, juo labiau užsieny. Bratislavoje tai kainuoja 14000 slovakiškų kronų arba 37,5 euro. Kaip jau supratote teko susipažinti ir su vietiniais kontrolieriais, kurie visame sviete vienodai bjauraus būdo. Pasitelkę visus savo artistinius sugebėjimus bei dirbtines ašaras išmeldeme pusę baudos sumos. Tas nelemtas autobusas turėjo mus pavežėti autostrados link. Nuskausminti patraukėmis pėsčiomis laimės ieškot. Pasirodo čiabuviai nešneka jokia kita kalba tik gimtąja. O kontrolieriai ypač. Galų gale laužyta vokiečių kalba šnekantis žmogysta degalinėje paaiškino kaip nusigauti iki kaimo greta autostrados. Iš čia dar keletas km pėsčiomis ir mes jau ant plento. O čia kaip kaime 3 automobiliai per valandą. Palyginti su Klaipėda-Vilnius magistrale pastaris pagal savo intensyvumą prilygo žvyrkeliui. Iki Budapešto apie 180km. Po gero pusvalandžio sustojo prekių išvežiotojas iš Čekijos. Sako, aš važiuoju ne visai tiesiai, turėsiu staptelt keliuose miesteliuose. Nu ką – bile veža. Vairuotojas pasirodo kalba tik čekiškai ir vengriškai. Nieko baisaus – pagalvojau - ne pirmas kartas, taip visą kelią jis suokė čekiškai, męs – rusiškai. Taip smagiai besišnekučiodami ir bevinguriuodami Vengrijos kaimais atkarpą, kurią tiesiu keliu važiuodami būtume įveikę per 2-3 valandas, nukakom per 7-8... pasistvirtino sena tiesa –„nemesk kelio dėl takelio“. Bet kita vertus nė už ką nebūčiau išmainęs šito smagaus dardėjimo nežinai kur, su visokiais paklydimais...(musų vairuotojęs į kai kurias vietas irgi važiavo purmą kartą) į tiesų greitkelį. Dėkui Dievui davė šiltą žiemą. Per patį viduržiemį važiavom atvirais langais visą kelią. Musų vairuotojas vežė mums visiems taip nuo stovyklų gerai pažįstamą „Vegetą“. Kuri šiuo atveju dvelkė taip stipriai, kad kvapo stiprumo nebūtų ištvėrusi nei pati dižiausia ir ištvermingiausia musė.

Ach, pagaliau Budapeštas. Kuris naktį atrodo kaip dangus nusileidęs ant žemės, nuo kalvų atsiveria žiburių galybės nerealaus didumo miesto... Vėlgi be bilietų (niekada taip nedarykite!) metro ir autobusais nukakom pas tą, kuri mums suteikė nakvynę (davė raktusnuo savo buto ir leido mums ten nakvoti 2 naktis. Deja su musų nakvydytoja paplepėti beveik neteko. Kai tik atsibeldėm pas ją į namus ji nieko mums nesakius nuėjo sau miegoti ir dar ilgai skaitė grožinę knygą... Kita vakarą susitarėm susitikti 6 pm. Ir vėl susitikom tik 11pm... pasirodo mūsų gražuolė dar ėjo į meditacijos kursus – ir meditavo apie kitas planetas, o po to dar sudraugais nuėjo šampano pagert, tai tas laikas nejučiom, nejučiom, o čia jau ir naktis... Kita rytą buvo dar prasčiau, apkaltino kad mes pagadinom dujinės viryklės vieną iš rankenėlių, mat toji nelemtoji ima ir prasisuka.... Taip minorine gaida ir išsiskirstėm, palinkėję viens kitam sėkmės ir, kad gal neva kada tai susitiksim (neduokdie!). Beja Budapeštas nerealiai gražus, bet deja (o gal beje) labai didelis, todėl apie jį būtų atskira istorija, bet tausojant jūsų kantrybę keliauju toliau.

Kitą ryt vietiniais metro ir autobusais nuvykę link greitkelio po kokių 15 minučių prie degalinės susistapdėm senyvą šeimynėlę ir 180 greičių nurūkom lin Vienos. Ir atsitik tu man taip vienoj vietoj keturi dainingi papuolė. Tai visą kelią giedojom, gal tik kelias akimirkas, kol pasienietis pasus tikrino buvom užčiaupę savo srėbtuves. Atvykom į Vieną kur mus pasitiko tikra vasariška žiema. Atsilapojom skvernus ir bekaitindami žandus sausio mėnesio saulės spinduliuose visa diena su kuprinėm ant pečių maklinėjom po Vienos platybes. Tikra tiesa – „maklinėjom“ – po ilgos kelionės pagaliau ir keliai pradėjo linkti. Nieko labai neišskirisu iš kulniavimo po Vieną, tačiau vienas faktas mus sugražina į pasakos motyvą, nuo kurio pradėjau savo pasakojimą. Taigi aš kaip ir ta iš „12-kos mėnsių“, kurios vardo nepamenu... sausio 7-ąją dieną, išvydau geltonai žydintį krūmą (!). Nu va, žiemos nebebus nusprendžiau... užbėgsiu už akių – žiema grįžo kaip tik tada kai po viso kelionės parsiradom namuose. Vienoje mumis žmonės rūpinosi kaip namie, patalai, rankšluoščiai, maistas, ir šiaip jau šeimyna baisiai maloni. ...Kuri ryt rytą pametėjo mus link išvažiavimo iš miesto, kur netrukus susistapdėm senučiuką, gyvenantį Čekijoj, o Austrijoj dirbantį lauko teniso treneriu. Beja čia Čekijoj aukščiau virš jūros lygio esančiuose miškuose pirmą sykį tą praeitą žiemą išvydau sniegą ant žemės paviršiaus.

Privažiavom Ostravą. Senučiukas, kaip vėlaiu paaiškėjo, išlaipino mus ne tam gale miesto tai teko savom kojom kulniuoti per visą miestą, nes vietinių pinigų buvo nelikę nė kronos. Sutemo. Kaip miražas atsirado degalinė, nu, mislijam čia ir sustosim nakčiai. Dievulis mūsų pagailėjo ir atsiuntė automobilį, kuris pametėjo keliasdešimt km iki Lenkijos sienos. Čia ir vėl norėjom tiesiau, o gavosi ilgiau. Nuklydom į fabrikų rajoną, kur vienos tvoros, tikras slalomas norint pasiekti greitkelį. Kaip koki angelai iš tamsos išniro vyras ir moteriškė, kurie pasirodė besą geri žmonės ir išvedė mus į tiesos kelią. Pagaliau greitkelis. Tamsu. Beveik naktis. Sustojo. Po dviejų valandų buvom Krokuvos autobusų stotį, kuri su savo vagišiais ir šmirinėjančiais valkatom sudarė labai slogų įspūdį, tik spėk užsnausti ir atsibusi be daiktų...

Gavom nakvynę. Sekančią dieną apžiūrėjom Vavelį ir kitas Krokuvos grožybes. Baisiai gražus senamiestis, kaip kokios Prahos ar Vilniaus! Vakare sėdom į autobusą (keliaut tranzais per Lenkija tikra vargo vakarienė) ir nakčiop atsidurėme Varšuvoj. Vietiniais traukiniais pasivažinėję po Varšuvos platybes nakvynės vietoj atsidūrome jau po vidurnakčio, kai visos dvasios siaučia, kur beja ir pasitiko mus jauna ragana su juodu kaip anglis katinu. Pasirodo ragana labai sukalbama ir visai maloni. Paskutinį sykį pailsėję ir išgėrę kavos kitą ryt sėdom į pustuštį autobusą važiuojantį Vilniuosna.

Kaip vėliau išsiaškinau kaip aukos kelionė pareikalavo kelių mano kūno kilogramų. Todėl grįžęs sušveičiau 3-is vakarienes.

O kad patikėtumėt, kad tikrai buvo gėlės žiemos vidury, kad buvo ragana ir jos juodas katinas ir kiti (ne)visai realūs dalykai, štai jums keletas nuotraukų. Ir po galais, net jei po tokių kelionų kūnas reikalauja reabilitacijos, siela džiūgauja nuo patirtų įspūdžių, nuo paprastų įvykių nutikusių ne visai įprastomis aplinkybėmis. Adios! Iki kitų kelionių! Ir dėkui apvaizdai, mano didžiausiam kelionės rėmėjui.

Nerijus Sadauskas

Minsko brolija :)

2007-10-28T16:26:00.001+02:00

Kas per vėlines važiuoja lankyti kapų ir laikosi rimties, o kas renkasi alternatyvas? KELIAIvis renkasi kelią:) Šįkart keliai išsiskyrė į dvi kryptis, vieni iškeliavo apžiūrėti Lenkijos pajūrio, o mes - kaimyninės Baltarusijos sostinės Minsko. Iniciatyvinė grupė trys mergaitės ir berniukas. Pradinis planas - autobusas iš Vilniaus į Minską, viso labo apie 20 litų. Na pamėginkim, bet kad jau autostopo klubas, tai gal bent iki Vilniaus nutranzuojam? Apžergus šalikelę suprantam, kad kogero, ratai jau po autobuso, nebespėsim :) bet juk tame ir atrakcija. Ir ką jūs manot? Pirmuosius susiurbia magistrantę ir Nerijų. Mes su Neringa mėgaujamės autostrados malonumais :) Per kelias minutes ponas rudenėlis mus pavaišina trumpa ledukų kruša, o tiesiai po to ir varikliu. Nuslysta nauja mašinaitė su žaviu bernaičiu:) pasirodo vyrukas ne iš kelmo spirtas, kur paklausi, ten pabuvęs, ir Kinija, ir JAV ir visos Europos šalys, ir Afrikos nemažai matęs, žodžiu nepastumsi :) Pokalbis klojasi, kaip ir kilometrai, deja važiuojam tik iki Kaišiadorių, bet ne bėda. Tik išlipus šalikelės dulkes pakelia naujutėlaitis chrystleris, už vairo caras. Na ką, judam toliau. Dėdė ramus atrodo,ne itin noriai kalba, nu nieko. Nusprendžiam pasiteiraut, kur jis mus Vilniuj išmes, o jis: "Nu aš tai šiaip į Minską važiuoju", ogo, kelio dovana kokia dosni, tokia dosni, kad net numušė :) sakom: "nu mes irgi į Minską", dėdė susimutina: "ne, nu aš nejuokauju, aš tikrai į Minską važiuoju, nesityčiokit". Tik parodžius vizas dėdė patiki, kad sakom tiesą :) dar pasiteirauja, kaip mes ketinam ten patekt, kai atsakom, kad tranzu, visai nutyla. Hmzz, sėdim, laukiam kas bus, gal išmes pakeliui :) ir žinot ką, ogi privažiuojam sieną, dėdė sustoja kolonėlėj, pasiūlo susidėt daiktus į bagažinę, kad pasieniečiam labiau patiktų, ir rengtis, atsiskaitysim :) čia pas jį toks subtilus humoras, mes nusišypsom, sumetam kupriakus į galą ir judam toliau. Pasieny susiskambinam su kitais keliaiviais, o pasirodo jie per porą mašinų už musų, geras :) vos pravaživus sieną, mūsų dėdė kardinaliai pasikeičia, tiesiog atriša liežuvį. Pasakoja istorijas kaip iš gausybės rago. Tiesa, viena tai cool, apie tai, kaip baltarusų studentai prasimano "mainų programų". Nuvarai į mitingą, duodi kam nors į nosį, pasėdi porą dienų kameraitėj ir neši kojas iš šalies, tada gauni pabėgėlio statusą kurnors Europoj, stipkę, ir studini sau, ką ne faina? gal ir mes taip pamėginam? O Lukashenka, tai žinokit griežtas, visoj Baltarusijoj nei vienos šiukšlės nerasit, nemeluoju, rimtai, nuvarykit, pamatysit :)

Taigi, pasiekiam Minską. Išlipam prie metro. Reik tuliko, skubiai :) aplink nėra, elgiamės vyriškai ir pažymim teritoriją kažkokiam kieme :) dabar jau vėl galima mąstyt. Reik skambint mūsų būsimam geradariui, mano draugo Osamos (tikrai toks vardas, nejuokauju) draugui, kuris mum suteiks būstą ateinančioms dienoms. Susiskambinam ir sutariam susitikt centre. Einam į metro. Dar vienas motyvas, iš namų pasiėmiau krūvą baltarusiškų pinigų, 160 gabalų net, tik nemaniau, kad jie veikiantys, bet, kas žino, gal koks nacionalinis bankas išmainys, o jei ne, tai lošim pokerį. Betgi pokštas, nueinam į metro, sako, ok, veikia pinigėliai. GERAS:) Bilietėlis trys šimtai rublių, apie trim centų mūsiškų. Judam.

Pasiekiam centriuką, o čia, šviesos švieselės. Vidury centrinės aikštės didžiulis telikas ir Lukashenka sako kalbą iš tribūnos, yra stebinčiu. Įdomu. Pasijuntam, kad atvykom į autoritarinę šalį. Surengiam dar vieną šou su pinigais makdake. Vistik paaiškėja, kad ne visi pinigai veiksmingi, tai traukiu po vieną kupiūrą, o mergaitė: "eta naše dengi, net ena ne naše dengi" Žodžiu smaginamės ir dar aplinkinius palinksminam :)Prie happy mealo dovanų gaunam po augintinį, kurį tuoj ir pakrikštijam, nuo šiol tai drakoniukas Minskas.

Sulaukiam bendrakeliaivių ir jamam taksą į mūsų laukiantį butą. 5lt. Neblogai, matyt su taxi dar pasivėžinsim. Pasiekiam butą. Apartamentai, trys kambariai, patalynė, tvarka ir t.t. Būna ir blogiau:) Bujosim matosi :)

Išsikapanojam į miestą, bet prie lauko durų pakimbam, čia yra užraktas, o kodo tai nežinom, ką daryt?? užmatom moterėlę artėjančią, laukiam. Klausiam tetos kodo, sako nežino,bet po derybų išduoda:) einam saugūs. Užsukam į pirmą pasitaikiusį kiemą, o čia, spėkit :P ogi, kur buvus, kur nebuvus lova, prigulam, išmėginam. Apžiūrim naktinį Minską, įspūdinga, tiesą sakant, man primena Budapeštą. Patinka. Ieškom, kur užeit pasėdėt, čia draugiškas latvis, rūkantis prie kavinės pasisiūlo mus palydėti iki kiečiausios Minsko vietelės, nu ok, why not? Ateinam, nėra vietų, dar pasivaikštinėjam. Nusprendžiam pasitoosint "namie". Susirandam naktinaitę parduotuvaitę. O kas gi čia? Ogi baltarusai, kai ir rusai, po 11 val neprekiauja stipriaisiais gėrimais. Įtikinu chebrą manim pasitikėt ir jamu vyną ir kolą. Pasiteisina, kokteiliai patinka :) toosas vyksa namie, pažiūrim baltarusiško popso kanalą, įdomu.

Šeštadienį butą aplanko santechnikas, dirba vyras išsijuosęs, užlaiko biški mus, nu bet nieko:) Sninga, jėga, pirmasis sniegas :) Užeinam papietaut į tradicinį restoraną, tuoj veja į rūbinę, nenusirengus neaptarnauja, ir visam Minske taip, wow. Nu paskanaujam barščių, dar kokių tai gėrybių.

Tiesa, dar baltarusiškų vestuvių įpatumus apžiūrėjom, paskutinė mada: limuzinai, puošti juodais balionais. Valdo, ką? Čia įdomus simbolis toks manau :) kaip pažiūrėsi :)

Vakare patraukiam į nacionalinių baltarusiškų - latviškų šokių festivalį, pasiekiam kultūrnamį, įdomu. Bet įėjimas gviešia pinigų, apsižiūrim, nusprendžiam, kad neverta ir tramo stotelėj surengiam lietuviškų šokių šou:) patinka.

Vakare Minske gali užeit į du taškus. Kuriame buvom vakar vėl perpildytas, tik šįkart dar sužinom, kad čia staliuką reik užsisakyt prieš porą dienų. Einam į antrąjį, klubas nepajamsi, rimtas su halogeninėm iškabom:) užeinam, vėl spiria į rūbinę, ir tik tada paaiškėja, kad pas juos šįvakar banketas, todėl tik pasėdėt ramiai galim. Hmzz, nenorim taip.

Nusprendžiam daryt kokteilių toosą namie. Dar nėra 11, minam į shopą. Jeee, turiningos lentynos, griebiam visokių gėrybių: kavos deegtinės, degtinės, bet ne kavos, likerio kažkokio, sulčių spanguolių, pieno ir dar visokių keistenybių. Toosas namie oj kaip vyksta.

Ryte visi draugiškai pasižiūrim Obuolių maišą ir laukiam atvykstant mūsų geradario. Atiduodam raktus ir keliaujam link stoties. Surandam traukinių stotį, o mum reik autobusų, nes pasirinkom tokį kelią atgalios. Autobusų stotis Minske - mistika, niekas nežino kur ji slepias, net traukinių stoties informacija. Galiausias iškvočiam dėdę milicininką ir šis prasitaria. Metro pagalba nusigaunam ten. O štai, autikas į Vilnių ketvirtą, bet va iš kitos stoties yra trečia, pirkit pas mus bilietus ir keliaukit ten. Na jau ne, nusipirksim vietoj. Jamam viešąjį iki kitos stoties. Įlipę, pasiteiraujam pas dvi tetules, kada mum lipt, tos net klausimo neišgirdę ima rėkt, kad nieko nežino, nu ok, ačiū už dėmesį. Šalia stovinti mergaitė pasisiūlo pagelbėti. O tetulės ne šiaip sau smagios, oj ne. Staiga viena pašoka, trenkia kitą žemyn ir pabėga iš autiko :) kita rėkia: BABA PAŠLA:)) nu ką aš galiu bepridurt :) ogi nieko:)

atvykstam, paaiškėja, kad autiko trečia valandą čia nebūna, bet va ketvirtą būna. Nu oki, nusiperkam bilietus ir laukiam. Pavalgom vietinėj kavinukėj už porą litų. Cizos po 40ct, kainos valdo. Atvažiavus autikui paaiškėja, kad jis ir į Kauną vežą, tai negi ginčysimės, važiuojam.

Prie sienos pasieniečiai smagūs. Baltarusiai vaikšto su kailinėm kepurėm, padabintom komunistinėm žvaigždėm, kodėl gi ne:) bet geriausias pokštas pas lietuvius. Visus išlaipina, prisirašyt reik. Stojam į eilę, bet kas gi tai? iš tolo spindi kavos aparatas, prisigrūdam ir jau, kad perkam, kad perkam. Kažkaip susigundo ir aplinkiniai, staiga visa eilė nuo pasieniečių pereina pas kavos aparatą, o ką mes? o mes be eilės pas dėdes tikrintojus. Muitininkas Indrės klausia: "Ką vežat?", ta pasisuka į mus ir sako, išverskit, "Nu ką veži klausia". Čia natūraliai nebesusilaiko ir muitininkas, visi kvatojamės saldžiai sau. Sakau, kad ne egoistai mes, visus palinksminam :)

Taip, pirkę bilietus į Vilnių, pasiekiam Kauną.

Išvada: ne kiekvienas Minskas, kas Minsku žiba.

By Kriste :)

KELIAIvių stopas Kauno NVO rinkimuose

2007-10-15T16:53:00.000+03:00

Atvykus į pirtį jau iš tolo šviečia nuo alaus (ir kitų tauriųjų gėrimų) žvilgantys veidai, žybsi kovos ištroškusios akys. KELIAIviai valo muškietas ir krapšto paraką. Deja, pašonėj nekriokia joks sutranzuotinas tankas, kuriuo būtų galima pervažiuoti varžovus. Man bebandant išdžiovinti nuo alaus sudrėkusį bokalą, renginio vadas skelbia pradžią, kuri kažkaip paskęsta bokalo džiovinimo procese.

Atmintis mena konservatorių visai nekonservatoriškai žargstomą blondinę. Šis koziris pasirodo neveiksmingas, nes bešėlstantis stoparikų būrys inicijuoja originalias, bet pradžioje daug vilties neteikiančias vilkimo varžybas. Vilkikų trūkumas salėje ir padidėjusios grikių kainos akivaizdžiai įtakoja rekordiškai lėtą rezultatą, kuris gerbtinos komisijos visai nedomina ir KELIAIvių originalumas vėl triumfuoja. Renginio vadui beskelbiant išlikusiųjų sąrašą, visų širdys krenta kulnuosna, tačiau išgirdusios džiaugsmingą verdiktą vėl drąsiai ropščiasi aukštyn - mes finale. Skelbiama pertrauka ir artinasi paskutinioji... rungtis.

Beieškant nykštukų irštvos (aka WC), sušmėžuoja pažįstami siluetai, karštai aptarinėjantys paskutinę priešininkams rengiamą egzekuciją. Idėjų štormingas atneša grėsmingų, WC aromatais atsiduodančių vėjų į varžovų stovyklą, kuriais jau atidunda Bjauriojo ančiuko šmėkla. Vadui paskelbus paskutiniojo raundo pradžią, Tučkus pradeda porinti apie tragedijos herojės Gulbės pomėgius, beje, labai primenančius pačių KELIAIvių - kas be ko - kelionę, lytinį santykį ir, be abejonės, - rūkymą. Audringas Gulbės santykis su atsitiktinai tarp kojų pasimaišiusiu Kurmiu duoda savo - apsvilęs Ančiokas sukelia audrą ne tik saulės atmosferoje, bet ir sausakimšoje salėje. Publika klykia ir netveria savo avikailiuose, pypina limuzinai, kuriais KELIAIviai, ilgai negaišdami, pačiupę prizus ir garbingus titulus, išdumia pasitrankyti po naktinį Kauną ir ragauti pergalės šampano.

Pasirodo ir pirty galima sėkmingai tranzuoti...

M.R.

Pasodino ....

2007-04-20T16:45:00.001+03:00

2007 04 18, Torūnė, aš čia erasmusauju. Po eilinio tooso iki ryto, einu į paskaitą. Žinau, kad šiuo metu mano KELIAIviai jau krauna daiktus tripui į Liepoją, apsilankyti ir išgyventi buvusiame KGB kalėjime. Negaliu, kaip noriu, bet iki Kauno man puse tūkstančio kilometrų. Ką daryt? Nu neką čia jau ir pridarysi. O gal??? Velniop, apsisuku ir varau atgal, susimetu porą daiktų į kupriaką ir minu į Lietuvą gimtinę. Kaune susitinkam su dar vienu, kątik Lietuvą pasiekusiu kolega ir slapta korta mes jau ant trasos. Apie mūsų atvykimą žino tik vienas ar du žmonės. Bus įdomu:)

Photo by Delmi Alvarez
Per kelias minutes šalikelę pasiekia švytintis saab'as, iššoka vyriokas, paragina mest kuprines į bagažą ir judėt. Bet, pirmoji kliūtis, bagažinė užsikirto, ojjj, berniukas susirūpina, kaip čia bus, latviai pro sieną nepraleis. Pliusas mums, pasirodo ir jis į Latviją:) kelias ir vėl dosnus mums:) telefonas kaista, derybos, kas žino, kaip bėdą sutvarkyt?? galiausiai nusprendžiama rizikuoti. Sėdu į priekį. Odinis salonas, lyg ir pliusas, bet . . . vyrukas mina pedalą iki dugno, per A1 švilpiam 180km/h. Nu gal ir nieko, bet, kad dar už posūkio laukiančius pagaliukus užmato ir kerta ant stabdžių veda prie to, kad ant tų sėdynių sunku išsilaikyt. Aš čiuožinėju, bet diržas laiko. O kai gigis nusirita žemyn nuo galinės sėdynės su visa kuprine, sulaukia pasiūlymo taip pat prisitvirtinti:) Nors ketinom lipt lauk prie kryžkalnio ir važiuot pro Palanga, vyriokas įkalba keliaut su juo į Rygą. Nu kodėl gi ne? Tai ir keliaujam. O dar motyvas: 180km/h + harmoninga japoniška muzika. O vyrukas pasirodo rimtas, dirba minčių derintoju, net savo įmonę ir web'ą turi:) Taip "pamažu" pasiekiam Rygą, nes šiaip, kai eismas mažas, iki Rygos tik pusantros valandos kelio, pasak mūsų šoferio:) Bet tuoj pat tokį teiginį argumentuoja, nes kas keliasdešimt kilų vis pamini, kurioj šalikelėj, kiek baudos paliko, matai latviai dabar baudas pakėlė ir dar kyšių nebe taip nori, vaje vaje, koks siaubas, kaip dabar bus?? Likus porai km iki sienos, vyrukas išjungia muziką, paprašo mūsų pabūt be garso ir skambina: "Labukas, tik norėjau išgirsti tavo balsą" ir padeda ragelį. Nu geras, neprikibsi:)

Pasiekiam Rygą, išlipam prie maximos, einam pasižiūrėt į mapą, kaip čia iki tos Liepojos nusigaut? Iki Liepojos kelias vingiuotas :) pakeičiam porą variklių, bet nukeliaujam gan greit, vistik broliai latviai imlūs žmonės:) Liepojoj ar reik rast kalėjimą, iki jo keletą kilū pėdinam. Pakeliui sutinkam dar kelis lietuvaičius, kurie irgi atvykę tai pačiai pramogai kartu su mumis, ir einam ieškot bunkerių. Surandam, čia jau ganosi keletas mūsiškių, bet dar nemažai ir trūksta, o jau būtų laikas pradėti šou:) Na čia jau nebepasiginčysi. Užeinam vidun, prieš tai pasirašę kažkokį sutikimą, kad su mumis visaip kaip elgsis, hmzz, kitus nemokamai i "sanatorijas" sodina, o mes???

Photo by Delmi Alvarez
Užeinam į kalėjimo kiemą, atima visus daiktus. Surikiuoja į eilę ir praveda pradinį instruktažą. Mes čia jokios nuomonės nebeturim, jei kas nepatinka, iškeliausim plastikiniam maišelyje ir tikrai ne į savo terpę. Už kiekvieną klaidingą judesį ar išraišką atsispaudimai, kol visi viską padarom tobulai, arba, kitaip sakant, kol prižiūrėtojam atsibosta su mumis žaist.

Užeinam į vidų, čia gaunam patalynę. Kol ją laikom, pasiūlo prisėst, nea, ne ant kėdutės, bet pačiam pasigamint vietnamietišką kėdę. Nugara į sieną, kojos stačiu kampu ir sėdi, o ką ne patogu? Kas paburbuliuoja, dar ir galva sieną paremia, kad netyčia nenukristų. "Į sanitarinį mazgą einama du kartus per parą, šeštą vakare ir aštuntą ryte, šeštą jau pražiopsojot". Išskirsto po kameras, parodo, kaip pasiklot lovą. Mane paskiria kameros "vyresniuoju", reik raportuot: numeris, kiek žmonių, vardai, pavardės, kamera apžiūrai paruošta. Na, kadangi patenku į vieną apartamentą su naujais žmonėm, vardus improvizuoju, kiekvieną kartą pas mus vis kiti žmonės gaunas :))) bet gi vienybė įvairovėje :) negi, ne?? Tris kartus aplankę mūsų kamerą, liepia lovas persiklot, nes nesutampa juostos dekių ir pan:) įdomu, ir vėl, kol atsibosta. Išveda visus atgal. Išskirsto grupelėm. Uždaro į karcerį. Čia tik žvakelė ant grindų. Nusisukt į sieną. Jokių kalbų. Šitas nepraeina, tai atima žvakę. Po antro įspėjimo, ateina ir biški užkala galvą su šūviu, nieko nebegirdim geras 5 minutes. Medicininė apžiūra. Užeinu, rodo ištiestus tris pirštus, klausia, "kiek matai", sakau,"nu penkis", "ooo geras atsakymas", užsidirbu pliusą, dar padarau pritūpimų ir gaunu sveikatos pažymą. Atgal į kameras ir liepia miegot. Neee, čia dar tikrai ne viskas. Na, kadangi turėjau užsilaikius telefoną, sms'ais susirašinėjam su gretima kamera ir nusprendžiam, kad show will go on :) Po valandos kitos su trenksmais išspiria kameros duris, kelia ir žąsiuku veda į antrą aukštą.

Tardymas. Čia kvota, kas mes, ko norim, gaunu minusą, kai pasakau, kad sistema bloga, ją reik keist. Vėl jungiam žasiukus ir einam atgal į kameras. Dar pamuštruoja ir praneša, kad žaidimas baigėsi, dabar galim toosintis iki ryto, bet 9 ar pan, jau turim eit lauk, nes dieną kalėjimas virsta muziejumi, nu ok, o mum kas :) Vienoj iš celių įsteigiam linksmybių štabą. Bet negi tuo ir apsiribosim? Tikrai, ne. Keliaivio inicityvinė grupė traukia į ekskursiją, apžiūrėti patalpų:) Ir ką jūs manot? Ogi randam daug . . . tuščių butelių:) ypač už užuolaidėlės tardymo kamabarėlyje, kur sieną puošia Leninas. Apžiūrim kalėjimą, nemažas, įspūdingas.

Toosas iki ryto, poto supykdom publiką, neleisdami miegot paskutines valandas, bet gi reik pasišnekėt, seniai nesimatę. Išaušta žavus rytas. Saulutė šviečia, prie jūros kviečia.

Užeinam pusryčių į vietinę valgyklą, pasilinksminam, skaitydami latviškus žodžius. Jūra. Pamojuojam mūsų Baltijai, pamedituojam kopose.

Kad būtų įdomiau, išsitraukiam burtus, kas su kuo tranzuojam. Smagu, su Andrium iš Liepojos pajudam šiek tiek palūkuriavus. Keičiam mašinas kas 10km ir tiriam aplinką, pažindinamės su vietine kultūra ir fauna :) Pasiekiam Tervetę. Pakeliui dar prigriebiam porą bendrakeleivių, nes draugiškai nusiteikes šoferiukas pasitaikė, didelis busikas tu tv ir miela mergaičiuke, kuri labai susidomėjus klausosi mūsų istorijų iš kelio. Padovanoju mergaitei KELIAIvio ženkliuką, tai net šokinėja iš laimės:)

O Tervetė super, kuriam laužą, palapinių miestelį ir linksmybės įsisiūbuoja. Kai miego metas ateina, palapinėse šaltoka, aš pasirenku alternatyva ir įsitaisau po atviru dangumi prie laužo, pasiteisina, miegmaišis nesudega, o daug šilčiau:)

Sekmadienį, išsikuičiam ir bandom judėt namų link. Ant trasos mūsų daug, o variklių vakuumas, bet neprapulsim. Galiausiai sustoja smagus pasienietis, kalba lietuviškai, važiuoja į darbą. Pameta iki sienos. Tiesa, ne be nuotykiu, po kokiu 5km sukamės ir varom atgal, nes gigis paliko savo piniginę prie griovio. Latvijos kaimai -->saugūs, randam ten, kur ir liko. Vėl pasiekiam sieną. Čia dirba linksmi braliukai, papokštaujam, praeinam. Oras puikus ir kur buvus, kur nebuvus, mus susiurbia fūra. Dėdė latvis mus šnekina visą kelią ir veža į Kauną. Pakeliui užmatom barą įdomiu pavadinimu "Plūgo broliai", bet ten gal surengsim atskirą ekspediciją. :)))

By Kriste :)

2007 03 06 (Šv. Patriko dienos paradas)

2007-03-06T19:16:00.000+02:00

Taigi vagi, pasiruošimą Šv.Patriko dienai pradėjome su Rūtuliu vėlyvą 4-dienio naktį Šilainių priangiuose. Pasiėme į rankas gamybai paruoštus alfuko drabužius ir fleškes, kibome į darbą. Susilaukėme pravažiuojančių žmonių
dėmesio, įvairaus tipo pasiūlymų ir fotografavimo. Mūsų kūrybinį naktinėjimą atsimins ateinančios kartos, nes grindinyje ir stotelėje liko gilios žymės. Taigi prisiuostę svaigaus kvapo ir su apdujusiomis galvomis užmigome ir, prabudę šventinį rytmetį, susikrovėme amuniciją ir popietės metu visi alfukai susibūrėme pas Tomą. Atlikome paskutinius potepius, padrąsinančius kilstelėjimus, įtraukėme dūmą ir išjudėjome į miesto gatves. Ikiparadinė dalis būtent ir buvo linksmiausioji: važiavome viešuoju miesto transportu, žingsniavome dar pavasariui nepabudusiomis pilkos miesto gatvėmis ir savo šypsenom ir žalumu linksmindami žmones, kuriuos informavome apie šią šventę. Taigi linksmai ir garsiai skanduodami: „Op..Op..Opšras...Up...Up...Upšras“ pasiekėm Rotušės aikštę, kurioje ir vyko šventė. Vos įžengus, visų akys susitelkė ties mumis ir Alfukai tapo šventės veidu. Fotografų dėmesys, kitų komandų reakcijos ir bendra atmosfera leido suprasti, kad šiame renginyje konkurencijos nėra. Karštas vynas dar labiau padėjo mum įsijausti į šventės dvasią ir vis garsiau skanduot, dainuot ir šokt, taigi netgi prasidėjęs lietus nepakeitė nuotaikos ir eisenos metu nepritūkome ūpo. Pakeitę dislokacijos vietą, atsidūrėme „Amerikoje pirtyje“, kur sulaukėme lemiamos akimirkos – apdovanojimų. Taigi gavę dovanų Guiness alaus ir ekskursiją į Stumbrą, Alfukai buvo apimti vidinės palaimos ir išjudėjo į vakarą, skanduodami jau nebe airišką, o tradicinį lietuvišką: „Op..Op..Oplia

(Vaida)

tiesiog Nida

2007-02-09T20:04:00.000+02:00

Nida…Kelionės į šį ypatingą Lietuvos kampelį patapo tradicija mūsų klubui.. Jau ne pirmoji buvo rengiama…Tiesa, aš su klubiečiais ten buvau pirmąkart.. Nebuvo nei saulės, nei minios poilsiaujančių turistų, tik ramus, tušcias, mažas miestukas su vietiniais gyventojais, ką galima pamatyt tik atvykus žiemos metu.. Kągi...Ne sezonas….Bet tai nereiškia, kad mes neradome ten ką veikt.. Oi veikėme J Penktadienio vėlyvą vakarą susirinkome visi po savo visaip besisekusių kelionių ..Kaikas keliavęs užtvinusiais panemuniais, kaikas pasirinkę įprastą kelią..Bet galiausiai visi buvome čia.. Pirmiausia kaip ir priklauso, atidavėm ”duoklę” jūrai J Ėjom pasižiūrėt.. tiksliau kadangi buvo jau tamsu, tai pasiklausyt kaip ten ta gi jūra.. J Taigi, traukėm sau su daina per pušynus ir kėlėm vienintelį trukšmą gal net visoj Kuršių nerijoj J Patriukšmavę, pasiūbavę grįžom į ”namus”.. o ”namai” tai tokie irgi tradiciniai, kaskart tie patys... Tai yra - pas BULVIKI J tegul didžiai gerbiamas bulvikis nesupyks jei netaip parašiau, bet kitokio pavadinimo ir nežinau J Vienam kambarėly susitalpinom visi 13 tąvakar buvusių.. Tiesa, turėjome ir svečių.. Mėgėjai keliaut - kas iš Kauno, kas iš Vliniaus, sužinoję apie rengiamą Nidos lankymą, prisijungė..Taigi..

Dabar tokia pauzė... Nes galvoju, ar reiktų pratęst apie Bulvikį.. Jis tikrai nusipelnė patekt į metraštį už savo hm hm nepakartojamą asmenybę ir geranoriškai suteiktą mums unikalią nakvynės vietą... Tačiau visko vienu žodžiu neišpasakosi... O viso metraščio, kad ir kaip bebūtų gaila Bulvikis nenusipelnė J taigi, Bulviki, atsiprašau, bet apie tave dar kadanors parašys, jei neparašė.. J

Ryte leidomės į žygį pajūriu.. ėjome ilgai... vis girdėjosi klausimai: ”o kur ta valtis?”, ”ar dar toli ta valtis?” ... J o kokia valtis aš ir pati nežinau.. Nes kai galų gale visi ilgai ėję, kas sušalę, kas pavargę priėjome tą vietą - pasigirdo atsakymas i visų klausymus: ”nebėra valties ” J bet juk ”svarbu procesas, o ne rezultatas” t.y. superinis žygis .. kas dar po jo turėjo jėgų, kėlėm nykštukus ir važiavom į Juodkrantę..Kadangi šaltukas toks neblogas buvo tą savaitgalį, tai nuvykę tiesiu taikymu sukom ko nors šilto užkąst ir atitirpdyt pėdas J Mums besėdint ir beplanuojant, ką toliau ir kur toliau, susipažinom su pasimetusiu Belgu J Pasimetusiu todėl, kad ieškojo kokio kuo daugiau grožio čia pamačius ir šiaip jau vėlyvą vakarą kur čia pastogę susiradus...Tai mes padėjom ne tik jam jaukų viešbutuką susirast, likusį kelionės maršrutą pakoreguot, bet ir pasiųlėm prisijungt prie mūsų tą vakarą.. Taigi su visu Belgu mes iškart ir patraukėm atgalios i Nidą.. Grįžę “namo” Belgui paskaitėm genialiai genialių citatų iš Stalino raštų, kurie patapę skaitomiausiu bestseleriu “KELIAIvis” klubo vakarais pas Bulviki. Ir tada vėl keliavom prie jūros su daina... Tik tą vakarą jau ir Belgiškų buvo J Tai va taip labai smagiai mes leidom tą vakarą...Kol jis ėmė ir nepasibaigė... Tada dar pasukom Belgą ant velnių rato ir su daina patraikėm namolio... Atsisveikinom su svečiu iš užsienio, grįžę aišku dar paskaitėm stalino raštų ir pabudom ryte...:) kuomet jau laikas buvo galvot, kad i pabaigą čia visas šitas smagumas.. Tad po pusrytelio, pasivaiksčiojom visi kuršių marių ledu, apžiūrėjom įšalusius laivus, nuėjom paskutinį kart prie jūros ir tada jau visi dėjomės kuprines ant pečių ir.... Į kelią.... Buvo smagu.. J

(Inga Jaugaitė)

Centrinės ir Rytų Europos turas

2007-01-21T20:24:00.000+02:00

Tas saldus žodis kelionė… Lisabona, Marokas…Balkanai, Graikija? Tradicijos turi prasmę tik tada kai jų yra laikomasi ir jas tęsiama. Su šia intensija ir šias Kalėdas sutikome pakeliuj.
Viskas prasidėjo gerokai anksčiau. Atsimenu, kaip prieš kelis metus sėdėdami kažkom kabake ir pirštu baksnodami į žemėlapį nusprendėm Naujus sutikti Lisabonoje. Lygiai po metų, toks pats likimas laukė Maroko, kur vykome jau keturiese. Na o šiais metais, jau po KELIAIvio vėliavą ruošėmės šturmuoti Rytų Europą. Šįkart mūsų buvo kiek daugiau: GiGi, Rūta, Kruopa, aš(tuchkus), atskirai panašiu maršrutu keliaujantis Paulius ir kelios interesantės, panorusios prisijungti, tai Agnė ir Gintarė.

(LT) Anksti ryte, kai miestas dar snausdamas skendėjo tamsoje, ant kelio spindėjo ledas, o danguj žvaigždės. Galvoje skambėjo tik vienas žodis: KELIONĖ.
Pakeliui į Suvalkus jatėm, kaip vis tolstam nuo namų, kaip artėjam link savo tikslo. Dar kelios akimirkos ir mes nersim į tą svaiginantį kelionės sūkūrį, kuris potojančia srove neš mus toli toli, kur driekiasi mūsų svajonės.
(PL) Kirtus sieną tas jausmas tik sustiprėjo, o Suvalkuose dingo paskutinis tvirtas pagrindas po kojom.. Keletas formalumu: fotkės, padėka, atsisveikinimai, palinkėjimai ir mes jau jau pasroviui.
Traukinyje iki Varšuvos nieko ypatingo. Daug cigarečiu dūmų, šventinių patiekalų, pilkų vaizdų kitoje pusėje lango ir žinoma lenkų.
Varšuvoje mus pasitiko Dangaroo ir ilgai nelaukus pasigirdo atkemšamų alus butelių garsai. Laikas bėgo lėčiau už alų ir jį pakeitusią degtinę. Bigės vienas tūsas, tam kad prasidėtų kitas. Iš kurio jau driekėsi mūsų kelias tolin, tolyn į pietus. Sekantis traukinys atvyko ir išvyko migloje. Iš jos vėliau išniro ir bilietu kontrolierius, kuriam sugebėjau tik parodyti, kad rūkau Camel‘į, jis mano pasirinkimą užskaitė ir vieną cigaretę pasiliko sau. Toliau vėl migla. Ją kiek prasklaidė numatytas perlipimas į kitą traukinį kažkur Lenkijos centrinės periferijos centre. Iš to momento išlko tik iš kažkur atskridęs skrajojantis olandas ir nesėkmingos gėlo vandens paieškos. Sekanti stotelė jau kažkur netoli Lenkijos pabaigos. Ten jau laukė traukinys pasiruošęs pristatyti mus Čekijai. Jame dar kas kiek sugebėjo privogė miego, tam nesutrukdė ir kruopos riksmai, kad už valandos jau busime Čekijoj. Brėško. Tai reiškė, kad nuo namų praėjo 24val. Tai atrodė taip senei, o ateinantis kelionės mėnesis atrodė amžinybė.
(CZ) Paskutinė stotelė – Čekija. Prasikrapštėm akis, parodėm pasus ir mes jau Čekijoj, snafo ir alaus šalyje. Iš čia startuosime kaip stoparai. Pradžiai dar žinoma šiek tiek paruošos darbų artimiuosioje degalinėje ir prieš akis tik kelias. Kelias į Budapeštą. Pasidalinom į kovinius vienetus: GiGi su kruopa o aš (tuchkus) su Rūta ir Agne. Iš akių dingus GiGi su kruopa mes irgi įgijom intereso pajudėti. Čekiją palikom su kosmopolitiška brite, kuri šnekėjo kažka apie vieną pasaulio tautybę, reikalingą keliauti į kitas planetas.
(SK) Keli kaimai ir mes jau Slovakijoj. Slovakijoj įstrigo du dalykai: kalnai, raižantys ir taip po vakar nestiprę galvą ir jos sostinė Bratislava, gana prokumunistinis miestas, bet jau spėjęs už Europos lėša pasistatyt autostradų makaroną, padedantį lengviau palikti šį miestą. Makarono, užvalgėm gerokai, net vakaras atėjo, o Budapeštas vis dar nesimatė. Makarono gale zujo tik kaimyninei austrai, kurie buvo nepakeliuj. Sutemus makaronas išspjovė du lenkus, keliaujančius mūsų kryptimi. „Gaila“ buvo palikt Bratislavos makaroną, taip gaila, kad sustojus austriškam turkui sutikom varyt, net į Austriją.
(A) Gerokai įvakarėjus atsidūrėm austriškoj tankštelėj, kuri buvo paskutinė, prieš Vengrijos sieną. Iš poskumunistinio lagerio, patekom į kapitalistinį – vakarų. Tačiau situacija ir čia ne itin keitėsi. Vaakumas, tamsa ir bybinčius. Priėję kritinį tašką nusprendėm padaryt šitam galą. Žioplas, bet geras bulgaras priėmė mus savo fūron. Su juo patraukėm į Būdą-peštą.
(H) Austrijos-Vengrijos sieną rūtūlis su Agne kirto pesčiomis, o aš sau pasilikau bulgaro kontrolę iš fūros. Vėliau visi iš naujo pergrūpavom fūroj ir knabsėjom į Budapeštą. Bulgaras, kiek nusukęs nuo savo kelio pristatė mus Budapeštui, kur su juo ir atsisveikinom. Apie 3 ryto pradėjom ieškot savo hosto adreso, kur jau senai parpė kruopa su GiGi. Lesulys, info stygius, nešnekantys jokia užsienio kalba, pusgričiai žmonės ir miesto dydis suteikė mūsų paieškai savito šarmo. Orientavomės pagal mėnulį, nuojautą ir nugirstus hintus, kurie atvedė mus tiesiai į tisklą. Ten be kalbų susmigom. Ryte sužinoję, kad tarifai už hostelį gerokai paaugo per naktį alternatyviai persimetėm pas aiesec‘iorus. Žinoma aiesec flat‘o paieškos irgi pareikalavo daug išteklio, tad pagaliau jį suradę dauguma nubalsavao už makaronus ir vyna bei kitas pasyvias laisvalaikio leidimo formas, o GiGi su Agne visgi išvyko užžymėt miesto. Tą vakarą man netikėtai išsivystė protinis dantis, Rutulis kosėdamas krito kryžium, Agnei išskaičiavom papaentuką na o GiGi su kruopa šeip gerai optelėjo.
Ryte mobilizavomės ir patraukėm link Serbijos. Ėjom, važiavom, dainavom, šalom, tranzavom... bet per visą dieną nė vienas iš mūsų taip ir nepajudėjo. Tik tris kart pakeitę tranzavimo vietas, praėjus daugiau nei 6 valandom, atsidūrėm ten kur reikia. Ten suradom ir vienintelį Budapešto tranzuotoją (bent jau jis taip skelbėsi), su kurio pagalba įlaipinom GiGi su kruopa į Belgrado variklį, o mes pajudėjom į sekančią degalinę. Ten viskas vyko kiek geriau. Vienas turkas įdavė alaus, kitas – Mustafa, pvaišinęs kava pametė iki „geros“ vietos pakeliuj į Belgradą. Išlaipinti priešingoj autostrados pusėj esančiojd degalinėj greit supratom kad čia nekažką ir padarę šuns kojos manevrą grįžom vienaą kolonėle atgal. Ten atstatėm resursą, susikaupėm... ir sulaukėm 2 serbų fūrų. Vairuotojai buvo gana žaismingi, mėtėsi bombioškėm, šnekėjo angliškai ir sakė, kad Serbija – crazy. Praėjus keliom valandom su jais buvom keli žingsniai nuo buvusios Jugoslavijos.
(SRB) Pėsti įžygiavom į Serbiją, kuri mus pasitiko nykiais periferiniais vaizdais iš Kusturicos filmų. Žvalgėmės iš kur pasileis šūviai. Jū nebuvo, buvo tik geri žmonės, tačiau tokiu paros metu (apie 12val.) jų irgi nebuvo daug. Išgėrus turko alų sustojo makedoniška fūra su Ževskiu viduje. Ževskis mus paadėjo pristatyt Belgraduj, tad priisdegę cigaretes pasileidom į kelią. Ževskis palaikė pokalbį, bučiavo vairą ir vardino šalis, kurias lankė su fūra. Jei dar langą būtų pradaręs tai iš vis būtų tobula, nes nuo jo senelio cigarečių ir karštos atmosferos rasojo akys ir nosis, o plaučiai šaukėsi oro. Vėliau kiekvienas paskendom savo mintyse ir stebėjom langą. Kitoje jo pusėje slinko nežinomi kaimai, dauobėti keliai su kulkų suvarpytais kelio ženklais pašonėje, laukai, namai. Rodės, kad ta naktį buvom tik mes, o visa kita už lango – negyva, netikra, kažkokio filmo dekoracijos. Ževskis parinko tikrai alternatyvų maršrutą iki Belgrado, nes važiavom zigazagais, keliais, net nepažyėtais žemėlapyje. Paryčiais pasiekėm Serbijos sostinę. Pasukom į centrą, nes supratę, jog su hostu jau nieko neišdegs nutarėm ieškot vietos, panašios į hostelį. Tai irgi vyko ne taip sėkmingai, kaip Budapešte, bet užkalbinus kokį tai alternatyvą visgi suradom savo vietą Belgrade. Tai hostelis „3 catz“. Mum pradarius duris jo šeimininkas užtinusiom akim pažvelgė į mus iš pastalės. Lėtai išsirangės pasapaudė ranką ir pastatęs ant stalo bonka haros paklausė ar mes čia dėl parčio. Aplinka tikrai buvo jauki, tad nusprendėm čia pasilikt ilgiau. Už bambalį alaus vyriausias katinas leido mums nusmigt keliom valandom, bei pasidė daiktus. Po pietų susitikom su GiGi ir kruopa, kurie jau turėjo naujų draugų ir įpudžių. Įp9tėm dūminio ir pasileidom į vietinių barų turą. Taip praėjo para Belgrade. Galų gale liko tik pakraut batareiką ir sekančią dieną traukt link Rumunijos, bene prieštaringiausiai vertinamos šalies mūsų maršrute. Darydami išvadas iš savo kelių dienų deja vu patirties ir leidom sau pamiegot ilgiau. Apie peitu palikom Belgradą ir po truputį skverbėmes link Rumunijos. Negajus, vargingų mašinėlių srautas, suvaržytos serbų keliavimo galimybės ir sekmadienio efektas, manau buvo pagrindinės priežastys kodėl Rumunijoj buvom tik sutemus. Ant sienos įpirkom bloka cizų už 1,5eu ir pakiliai įsiveržėm į Rumunijos glėbį.
(RO) Rumunija nuo pat pirmų žingsnių neigė visas neigiamas nuomones apie save. Pasieniečiai, ne tik šnekėjo angliškai, nesikabinėjo, bet ir patarė kuriuo maršrutu pasiekti Transilvaniją, busimo naujako sutikimo vietą. Rūkydami pigumines cizas ir vis dėl to stebėdamiesi naujosios Europos Sąjungos šalies skurdumu tranzavom pavienius variklius. Jų nebuvo daug, bet jie buvo draugiški. SMS‘ais susipaudėm su GiGi ir kruopa daryt meetą artimesniame didmiestyje, kur jie jau kurį laiką vyravo su prakutusia rumunų šeima. Nuslydusi serbų fūra mus pasiėmė i Timišuarą. Ją privažiavę kažkokiam urban rajone perlipom į krovininio autobusiuko krovinių skyriu. Tą arkimiką supratau, kaip jaučiasi žmonės, kuriuos pardavinėja. Krovinių skyriaus durys atsidarė prie traukinių stoties. Kur susitikom kruopą su GiGi. Dauguma priėmė sprendimą į Transilvaniją važiuot traukiniu, o mes su Rūtuliu nusprendėm šturmuot naktinę Rumuniją stopu ir skerst ją išilgai. Užteko tik panorėt ir pasakyt tai garsiai. Rumunu porelė mus išvežė į trasą iš stoties rajono. Nuo ten prasidėjo viena geriausių stopo atkarpų per šia kelionę. Dar vienas malonus Rumunijos pokštas. Skrodėm naktinę Rumunija net nesuvokdami kas vyksta. Keitės ir miestai ir veidai, o mes lėkėm kur stugso Transilvanijos kalnai Paryčiais jau buvom 5 km nuo galutinio taško. Duminis efektas iš paskutinės mašinos, nesveika naktis ir stulbinantys kalnai aplink padarė savo ir belaukdami traukinio dalyvių mes su Rūtuliu visiškai išėjom Vėliau prašvito, šviesa atnešė ir draugus, su kuriais eiti buvo linksmiau, bet dar linksmiau buvo važiuoti su vietinio rajono meru, kuris mus surinko į savo darbinį busą. Vėliau susidūrėm dar su vienu išbandymu. Kaime, vidury nieko, kur niekas nešneka jokia kalba išskyrus rumunų, mum reikėjo susirast HC narių irštvą. Užduotį išgvildenom, susipažinę su vietiniais ir vietove. Vos pradarius teisingas duris pasigirdo bejėgis urzgimas, informuojantis, kad sutrukdėme rytinės atmosferos idilę.
Sekančias kelias dienas laukėm Najų metų, bendravom, smaguriavom (vietiniais produktais iš vietinių), siurbėm į save aplinkos grožį ir atmosferą. Naujieji atėjo ir į šitą užmirštą Europos Sąjungos kampelį. Ir tai reiškė, kad laukia ne tik kelias, bet kad tai tuo keliu keliasime ir šiais metais. Atėjus laikui paliktį Boišuaros apylinkes vietinės parduotuvės vedėjas mus pristatė rajoninės reikšmės keliuj, kuriuo mes netrukus ir nuvingiavome atgal link Serbijos su šios kelionės metu tapusiais sėkmės ir gėrio garantu tapusiais turkai. Vieną turką keitė kitas, kol galų gale jų susirinko visos trys fūros, kuriomis mes ackirai ir kirtom Rumuniją. Pakeliui per ją buvom vaišinami cigaretėm, kebabais, girdinami arbata ir mokinami turkų kalbos. Tamak arkadash. Dienos vakare net nepastebėjom, kaip atsidūrėm ant Vengrijos sienos. Kagi, atsisveikinom ir žengėm atgal į svajonių šalį – Vengriją.
(H) Vengrija pasitiko mus civilizacija ir nuo jos dvelkiančiu šalčiu. Rodės, jog niekas nenuveš mūsų į Zgedą:) (Szeged). Gal ir būtų nenuvežę, jei patys nubutume įsibrukę pas turisto italjano. Turisto biski buvo ziopli ir seip.. bet iki Zgedo pavežė ir mum to užteko. Vidury Zgedo buvom vidury nakties. Šiek tiek paėjom...apie 4km... kol savotiškai keistas jaunuolis, turintis kelis pasus (vos nesusimaišė ant sienos), sugalvojo, jog nieko blogo mus nuvežti iki sienos.
(SRB) Iš naujo sveikimo Serbiją. Gaila, tik kad be pačios Serbijos nelabai buvo ką daugiau sveikint. Kagi, niurzgėdami įsikūrėm netoli esančioj degalinėj. Reikėjo tik palaukti. Laukti buvo sunku, nes lesė miegas, ėmėm pyktis ir neviltis, o dar mintis, kad GiGi su kruopa ir vėl seniai vartos minkštoj lovoj tikk už 100km nuo mūsų. Belekelintas deja vu... Atėjus laikui susėdom į graiko, gyvenanačio Vokietijoj džipą, kuriame ir buvom pristatyti mūsų hosto kaimui, esančiam netoli Novi Sado. Dar truputis navigacijos, kad istorija nesikeistų ir mes jau ten kur reikia. Tik kad mes nelabai kam reikalingi Na bet GiGi išjudino reikalą. Buvo išleisti vidun, atgavom jėgas, o vėliau mes su rūtuliu ir kanbtelėjom. Ir vėl miegas ir tūsas vietoj sightseeing‘o. Tiek to, pasižiūrėsim kaip atrodo Novi Sadas per netą. Be to GiGi su Agne papasakos. Vakarop su draugučiais baikeriais alus, jegermeister, 999 pokalbiai, juokas, istorijos ir filosofija iki paryčių. Sekančią dieną, persigrūpavom į naujus kovinius vienetus. Nuo mūsų atsikyrė GiGi ir Agnė. Jie jau suka namo. O mūsų dar laukia ilgas kelias, vingiuojantis Balkanuose, Bulgarijoje ir Graikijoje... Tačiau palikę GiGi su Agne tądien apsiribojam tik Sarajevu. Link Bosnijos ir Hercogovinos važiuojam bybinkeliais, geresnių kelių ir nesitikime, jie Bosnijoj ir Hercogovinoj dar prastesni. Tačiau visą tai kompensuoja gamtos grožis, autentiškas žmoniu savitumas ir Balkanų dvasia tvyranti ore. Artėjant link Bosnijos ir Hercogovinos vis daugėja karo liūdyninkų. Prieš akis iškyla dar vienas Kusturicos filmas.
(BIH) Į Bosniją ir Hercogoviną patenkame perėję tiltą per istorinę Drinos upę. Pirmas įpūdis apie šią šalį – nemalonūs pasieniečiai. Antras – puikus tranzas. Kaip paaiškėjo vėliau, nei vienas nei kitas įpūdis nėra visiškai teisingas. Tačiau likti abejingiems milžiniško dydžio kalnams, užimantiems didžiają dalį šalies negalėjome. Kylant į juos kečiasi ir klimatas. Pagaliau patenkame į tikrą žiemą: daug sniego, šalta, spindi ledo karalystė. Vakarop pasiekiame Sarajevą. Viskas vyko smooth ir netrukus jau svečiavomės pas Zuoką, mūsų hostą Sarajeve. Kitą dieną Zuokas nusivežė į savo pažystamų grupės repetoną, pažinom Sarajevo alternatyvą. Karas, karas, karas, šis žodis slypėjo jų galvose, dainų tekstuose ir visame, kas su jais susiję. Supratau mažą dalį to ka norėjo pasakyt Cranberries, savo dainoje Zombie. Dalykai, kaip karas negali nepalikti tavęs abejingo, jie persmelkia ir palieka žymę tavyje. „Bet jūs to nesuprasit...“ – pasakė Gaga - vienas iš Zuoko draugų. Be karo, didesnių sentimentų Sarajevas nesukėlė, lyginant su Belgradu. Jį palikome už kelių dienų ir skynėmės kelią link Adrijos jūros. Atsumas iki jos mažėjo lėtai, o jį dar palėtino tamsa ir musulmonų Kalėdos. Miestelyje, kuris saugo UNESCO paminklą - nuostabų tiltą strigome ilgam, tačiau ne visam. Su ateistiniais muslmonais pasiekėm Kroatijos sieną. Pakeliui dar gavom kalėdinių dovanų: alaus, vokiškų cigarečių ir kažkokių saldumynų. Neslėpdami džiaugsmoant sienos naikinom alų ir ruošėmės imti Kroatiją.
(HR) Į Kroatiją įžengėm su alumi rankose. Na mes vistiek nevairavom, nors apsimetėm mašinomis. Dūminio kvapas kuteno nosi nuo pat pirmų žingsnių Kroatijoje. Stopas Kroatijoje neatrodė blogas, tik nelabai buvo variklių srauto. Todėl dar šiek tiek pasistūmę nutarėm steigt bazę. Susirangę kažkokem užuovejy nusmigom kelias valandas, po kurių viskas nušvito kitom spalvom. Aplink augo apelsinai, švietė saulė, driekėsi malonus akiai peizažas. Tiesa, buvo ir variklių, bet jie, anaiptol, nebuvo pakeleivingi. Su geruoju policininku pasiekėm sekantį kaimą ir ten susiradom savo likimą: vienišą senioką, keliautoją ir tranzuotojų gelbėtoją. Jis pasiūlė dylą: už truputį pagalbos pavežti mus iki Splito. Pagalbos mes jam pridavėm, o suvetavus Splitui, kaip atlygį gavom nakvynę jo namuose ir krūvą istorijų. Rūtulis ypač liko sužavėtas šiuo vyru. Sekančią dieną pasukom agal. Keitėsi planai. Kelias nebuvo malonus, kaip ir privcerstinis Kroatijos palikimas, nes vasara mums labiau patiko, nei bosniška žiema. Bet pakrovę batareiką stojom į kelią. Skverbėmės atgal į Bosniją ir Hercogoviną.
(BIH) Ant sienos įmitę gaviadinos judėjom toliau link Sarajevo. Tadien pralėkėm ir Sarajevą ir visą Bosniją ir Hercogoviną. Keitėsi oro salygos, žmonės aplink mus ir vietos, kurias pravažiuodavome. Darėsi vis vėliau ir vėliau, srauto kraniukas jau užsisukinėjo..
(SRB) Hesas užsidarė Serbijoj. Proitališkas bosnis paliko mus kažkokiame užkampyje ir dingo tamsoje. Rodės, kad be mūsų ten nieko daugiau nebuvo. Kagi, išėjom ieškot bazės. Ja tapo netoli esantis viešbutis, kur dižūruojantis gero veido senukas leido mums migtelti keletą valandų ant grindų už dyką. Paryčiais padėkoję gerajam žmogui tesėm kelionę. Visa diena prabėgo skverbiantis iki autostrados vedančios į Salonikus. Leidžiantis saulei, džiūgavom, nes stovėjome prie įvažiavimo į ją. Tačiau džiaugsmas greit išsisklaidė, kai suvokėm, kad į pietus iš duotojo taško nelabai serbai skverbiasi. Dar vieną naktį kelyje būtų buvę sunku pakelti, nes trūko ne tik batareikos padalų, bet ir civilizacijos bei optimizmo. Jį vėl uždegė sustojusi mašina. Jai pajudėjus niekas negalėjo mūsų sustabdyti. Mūsų laukė Sofija. Ją padėjo pasiekt du turkai, kaip minėjau – sėkmės ir gėrio garantai. Su vienu privažiavom sieną, ten dar pasistiprinom turkiško patrovo ir tradiciškai nužingsniavom į kitą šalį – Bulgariją.
(BG) Bulgarija pasitiko mus gana skurdžiai, bet svetingai. Kažkas panašaus į Rumuniją. Sofijos pakraštį sustabdytas bulgaras padarė viską, kad tą vakarą ramiai miegotume pas savo hostą. Sekantį rytą supratom, kad žiema baigės ir patekom į šiluminę zoną. Blogiau nebus. Ir tikrai nebuvo. Dieną paraktinėjom po Sofiją, vakare mitulys, alus, juokas ir kaip visda kalbos iki paryčių. Na o sekančią dieną ant liežuvio galo plazdeno saldus ir paslaptingas žodis Graikija. Ją, žinoma, dar reikėjo pasiekt, bet bulgarai tam nesipriešino, nors ir siūlė pabūti savo šalyje ilgiau.
(GR) Ir į Graikiją įžengėm pėsčiomis, bet užtat aukštai pakeltomis galvomis ir šypsodamiesi. Pasiekėm dar vieną tikslą. Graikija tikrai alsavo šiluma. Keitėm garderobą ir psukome Salonikų kryptimi. Per pirmą stopo akciją Graikijoje susitranzavom... belenkiek gėrimų, graikiškų patrovų ir traukinį į Salonikus arba senioka, vardu Migelis. Butent jo dėka ir įvyko tiek daug nerealių dalykų. Tačiau viskas turėjo savo paaiškinima: Migelis kažkada irgi keliavo autostopu, suprato mus, o taip pat tądien buvo, kaip jis įvardino: „jo šventė“. Ta proga aš asmeniškai dar tapau ir jo sūnumi iš Vokietijos ir su šia sąlyga turėjau jį aplankyt po kelių metų. Gana romantiškai naivu... bet faktas tas, kad Grakiją nukovėm vos įžengę. Vėliau atriedėjom į Salonikus. Ten mūsų laukė itin paslaugus, kiek užsiprogramavęs hostas – Christos. Jis mus prigirdė ir privaišino, pripasakojo ir pribūrė, bei žinoma suteikė nakvynę. Kitą dieną raktinėjome po Salonikus, o nakčiai persikėlėm pas kitą HC narį, nes Christos aplankė 5 bulgarai. Salonikai paliko tikrai teigiamą įpūdį. Tai miestas, kuris niekada nemiega, kuris kažkuria prasme pralenkia net Atėnus. Trečiąją mūsų vizito Graikijoje dieną susiruošėm sturmuoti Atėnų polį. Graikai šnekėjo, kad važiuoti stopu iki Atėnų – žiaurus eksperimentas, bet mums taip nepasirodė. Viskas ėjos puikiai. Draugiški graikai vaišino kava, cigaretėmis ir pasakojo apie savo šalį. Taip ir nepajutom kaip prijojom Atėnų polį ant skardinio bucefalo. Atėnų polis buvo nemažas tai gerokai sugaišom, kol susitikom su Pedru,sekančiu mūsų hostu. Atėnuose praleidom apie 5 dienas. Ir jau po pirmų trijų jie nebeatrodė tokie ypatingi. Žinoma antikos kultūros paveldas nepaliko mūsų abejingų, tačiau, be jo nieko daugiau neradom Atėnuose, tad paskutines dienas Atėnuose praleidom kimarindami nuomuose su vyno bonka fotelyje, ziūrėdami filmus. Beje, vertėtų paminėti ir makaronus, kurie atrodė niekada nesibaigs... Tačiau jie baigės. Ir mūsų kelionė ėjo į pabaigą. Dėl lėšos stygiaus, sveikatos sutrikimų, namų artumo ir kitų priežasčių vetavom kelionės maršruto atkarpą pas GiGi ir iš Lenkijos jau ruošėmės durti tiesiai namo. Graikiją palikom su akcijiniu lėktuvu, skrendznčiu iš Atėnų į Krokuvą. Pakutinį kartą pajutę šilto Graikijos oro dvelksmą sėdom į lėktuvą. Kuriam vėl nusileidus mūsų jau laukė namai ir jiems būdingas klimatas ir daugelis kitų savybių.
(PL) Lenkijoj nusileidom totaliai užglušę ir išsilesę, nuo winds of change. Atsitiktinumo dėka pasiekėm Krokuvos centrą, kur nuo mūsų atsišliejo Rūtulis, o mes su kruopa patraukėm pas Kimonik, mūsų hostą., kur numigę ribotą laiko kiekį ruošėmės prišpaskutinei atkarpai mūsų kelionėje. Mūsų laukė Varšuva. Mes jos nelabai, bet didelio pasrinkimo nebuvo, nes naktinis tarifas nežadėjo daug gėrio. Paskutinė nakvynė ne namuose buvo praturtinta pasakojimų apie Iraną ir subtilių Chriso iš HC bairių. Na o visa kita tik formalumas: pirma atkarpa – Varšuva-Bialystokas, antra – Bialystokas-Kaunas. Bialystoke sustoję šiauliečiai pasiėmė mus namo,o mes jiems už tai išpūtėm galvas ir praturtinom kelionę.
(LT) Neveltui sakoma: išvažiuojame tam, kad grįžti. Nėra malonesnio jausmo, kaip tas, kuris užlieja vos kirtus Lietuvos sieną. Gaila tik, kad jis kaip ir visi geri dalykai trunka per trumpai.

Taip baigėsi dar viena kelionė negrįžtamai pakeitusi mus ir mūsų gyvenimus. Kaip ir visada, grįžome kitokie nei išvažiavome. Tokie patys liko tik tie, kuriuos palikome čia. Galbūt dėl to jie mūsų nesupras. Visa tai kas įvyko per šią kelionę kiekvieno iš mūsų asmeninė legenda, kurios neišeis pakartot. Bet laikas grįžt į realybę...
(tuchkus)

Aukštadvario klajonės

2006-12-01T20:56:00.000+02:00

Viskas prasidėjo daugamaž įprastai. Šiek tiek atsiplėšę, nuo rato nejučiomis traiškančio mūsų gležnus kūnus, penktadienį apie 6val. pajudėjome į trasą, kur mus iš krumų iššokęs rėkdamas pasitiko Paulius. Turėjome 2 kovinius, kelioninius vienetus pasiruošusius vykti į naujųjų „keliaivių“ organizuojamą kelionę Aukštadvarin. Bandėm laukt kruopos, bet laikas sruvo, kaip alus į šilinį, tad beliko tik lipti į iškeltam nykščiui sustojusią mašiną. Įsėdę gavom SMS: „Palaukit!..kruopa“, bet prieš mūsų akis jau keitės kelio vaizdai. Vievio baikerių klubo atstovui pasakojant apie gyvenimo stilių ant 2 ratų net nepajutom kaip atsidūrėm Vievyje. Kristė su Paulium kažkodėl laukė mūsų ant Vievio tilto, tad juos pralenkėm, net nepastebėję ir nelaukėm...Išlipus, prieš mus atsivėrė nykus keliukas į tamsą, vedantis į Aukštadvarį. Netrukus pajudėjom kelioliką km, o likusius nusprendėm įveikt pėsti. Kiek vėliau prie mūsų privežė ir Kristę su Paulium. Keturiese žiaubt per tamsą ir miglą buvo smagiau. Graužėm obolius, juokėmės ir viską pamiršę ėjom į priekį, nes turėjom tikslą, kuris mus vedė pirmyn. Vedė, žinoma, ir Dievo ar buliaus akis – milžiniškas ratas aplink mėnulį (buvo pilnatis). Na o pakeliui net ir pavieniai varikliai nelabai skynėsi kelią per tamsą. Kažkur vidury nieko sustojom išgert alaus apleistoje buso stotelėje. Užrašai transporto tvarkaraštyje - MИНСК, БРЕСТ ir kiti rodė, jog autobusas šioje stotelėje buvo sustojęs gana senai. Einant toliau patekome į gūdų mišką. Švietė ratas, Pylei transliavo kosmosą, o aplink sekndėjo migla ir šmėžavo išlinkusių medžių siluetai. Tūko ir keleto sakmių... Jas nutraukė sustojusi transporto priemonė - golfas celofaniniu langu, be galinės sėdynės, prikrautas įvairiausių „gėrybių“. Gavom pasiūlymą pasivažinėti kelis km ne verso klase. Pylė sėdo ant krano, aš (tuchkus) – ant vamzdžio, o mergaitės viena ant kitos. Pilotai buvo biškį optelėję, tad judėjom nesaugiai, bet tikslą pasiekėm. Paskutinę atkarpą iki Aukštadvario įveikėm su gana normaliai. Aukštadvary susiradom Tomą, kuris turėjo ką papasakoti. Prasidėjo kitas kelionės etapas.
Dar einant į Aukštadvarį Tomas telefonu minėjo, kad barako vedėjos pareikalavo po 15Lt., nors buvo tartasi už dyką. Tačiau didžiausia parkė buvo ne tai... Patys kelionės organizatoriai strigo Kaune ir niekaip negalėjo pakomentuoti esamos situacijos. O tuo arpu, belaukdamas mūsų Tomas jau spėjo du kartus pabėgiot nuo miestelyje įsikūrusios provkės moksleivių, kurie buvo linkę į nusikalstamą veiklą ir kitus negerumus. Kagi, ėmėmės ieškoti mokyklos direktoriaus, kuris mum žadėjo prieglobstį mokykloje. Apie 11val. vakaro su triusikais atidaręs savo namo duris jis nebebuvo toks dosnus ir leidęs žinot, kad čia ne viešbutis nuėjo į lovą, palikęs mus giliuose apmątymuose ir keiksmuose. Dar pabaladojom į kelias kitas duris, bet nieko nepešę, tolumoje girdėdami profkės garsus išlavinom mintį: „Na jei jau čia mes niekam nereikalingi,tai gal... į Nidą?“. Padarę porą šuns kojos manevrų, pasirinkom kelią iki autostrados. Kelias tokiu paros metu buvo pamirštas kaip ta autobuso stotelė, bet iš kažkur nukrito koks tai bajoras iš Kauno, kuris susilenkdamas kvietė pas save namo. Jo atsikratėm tik netikėtai sustojus autobusiukaui, kuris paėmė mus visus. Va tada tai tikrai patikėjau stebuklais. Su taksu pasikę vln, apie 2val. toliau skynėmės kelią į Nidą. Netrukus išvežė Pylę, Kristę ir Tomą, o mes toliau laukėm savo mašinos. Mus pasirinko lenkas, vykstantis tiesiai į Vokietiją. Iki šiol gailiuosi, kad tada nepasukom į Berlyną vietoj Nidos. Vėl visiem susitikus prie IX forto paaiškėjo, kad kelionės aistra jau išblėsus pas daugelį, tad po gana ilgo vidinio konflikto kelio nepalikom tik mes su Rūta. Traukėm kur kelias mus nuves. Ir nuvedė jis į Liepoją. 4val. ryte sustojęs latvis pasiūlė pažintinę ekskursiją į savo gimtą miestą. Aplankėm Liepoją, papusryčiavom pas jį namuose, paglostėm jūrą ir su besibaigiančiom batareikom pasukom namų link. Namus pasiekėm be didesnių trukdžių.
Va taip va, vyko naktinės klajonės, po save, Aukštadavrį, Lietuvą ir užsienį, trukusios apie parą, per kurią spėjom nuvažiuot virš 1000km.. Išvados yra kelios: kartais yra nukentėjusių, bet nėra kaltų. Stebuklai visgi egzistuoja. Naktinis stopas yra pats geriausias.

Paintball arba kaip KELIAIvis sėmėsi patirties karo lauke

2006-11-11T20:57:00.000+02:00

Ankstyvą šeštadienio rytą, kai laikrodis patylomis mušė devintą valandą, neatpažinti asmenys pradėjo būriuotis šalia Kauno pilies esančios parduotuvės IKI. Tai buvo iš anksto suplanuota operacija, kurios metu septyni taikliausi, greičiausi ir stipriausi, klubo KELIAIvis nariai norėjo išbandyti save ypatingai ekstremaliose situacijose. Tam tikslui buvo pasirinktas interaktyvus dažasvydžio žaidimas, kuris savo aplinka ir naudojamais ginklais mažai kuo nusileidžia tikriems karo veiksmams.

O viskas buvo taip ……
Šeštadienio rytą susirinkę prie IKI ir suformavę kovinį vienetą, visi drauge patraukėme į puikiai autostopui tinkančią vietą, troleibusų stotelę. Susitranzavę tinkamo numerio mikriuką, vos už kelių minučių buvome prie legendomis apipinto ir sovietmečiu dvelkiančio penktojo forto. Nepabūgę griuvėsiais apsupto forto, mes žygiavome ,,Legiono“ link, kur mūsų jau laukė priešininkų komandos ,,IRISH pub dream team“ lyderis Žilvinas. Slapti šaltiniai sužinojo, jog Žilvinas švenčia gimtadienį, tad nieko nelaukę, apipylėme jį dovanomis ir gražiais linkėjimais, o Žilvinas atsidėkodamas pažadėjo labai neskriausti mūsų per artėjantį mūšį. Papokštavę ir pirmaisiais įspūdžiais pasidalinę, patraukėme į baraką, kur kiekvienas gavome po išsvajotąjį šautuvą ir juokingą uniformą su skambiu užrašu ,,Selita ENERGY“, kuris nežadėjo lengvo pasivaikščiojimo po fortą.
Po keleto minučių pasirengimo mes jau buvome pasiruošę žygiuoti į mūšio lauką ir įrodinėti savo pranašumą prieš IRISH pub‘o komandą. KELIAIvis, vadovaujamas tuchkaus,viso žaidimo metu atrodė itin grėsmingai ir net nesileido į kalbas apie pralaimėjimą. Žaidimo eigoje buvo išbandyti įvairiausi taktiniai sprendimai, siekiant pagerinti komandos susižaidimą. Mūšis vyko atkakliai iki didžios pertraukos, nes per pietų pertrauką gavome užkasti nuostabios kareiviškos košės su spirgučiais, po kurios norėjosi eiti ne atgal į mūšį, o kur nors ramiai prigulti ir pamiegoti, nes lakstymas po tankų garažus daugelį iš mūsų nuvarė nuo kojų. Skaniai pavalgę ir pailsėję toliau tęsėme susišaudymą tarp padangų, kur užvirė įnirtinga kova iki paskutinio atodūsio. Šaudėmės, bėgiojome ir slėpėmės kaip tikri kariai, tačiau netikėtai pasibaigę šoviniai skelbė žaidimo pabaigą. Nors galiausiai ir nesugebėjome įveikti Žilvino vadovaujamos komandos, tačiau mes įvykdėme savo tikslą, nes atėję į mūšį kaip atskiri klubo nariai, išėjome iš jo kaip viena darni KELEIvio komanda.
(Tomas)

Dzūkijos nac. Parkas

2006-11-03T20:59:00.000+02:00

Klubo "KELIAIvis" išvyka į Dzūkiją, o tiksliau - Marcinkonis ir aplinkinius kaimus, buvo pirmoji po ilgelėsnės klubo veiklos pertraukos.
Nemažas tuntas jaunimo, būtent keliavusio autostopu, buvo laukiami sutartoje vietoje penktadienio vakarą, o tie, kurie turėjo reikalų, prisijungė šeštadienio popietę.
Pentadienį, visiems susirinkus apie 18 valandą, buvo nuspręsta traukti į vietinės reikšmės barą "Po liepa", kur labiau susipažinome vieni su kitais ir degustavome vietinio pigaus, tačiau skanaus "baro" alaus.
Pakalbėjus, pasitarus, raudoniui išmušus žandukus ir plačioms šypsenoms plieskiant veiduose, patraukėme link namų ("ten, kur šiąnakt užmigsi ir yra tavo namai", teigia vienas gražus posakis), kuriais patapo Marcinkonių miestelio pagrindinė mokykla. Įsikūrę, papokštavę bei nusprendę rytoj budintis 7-ą valandą ryto, užmigome.
Keista, tačiau šeštadienio paryčiais visi sugebėjo atsikelti neniurzgėdami. Apsimuturiavę šalikais, prikaupę iki soties geros nuotaikos bei smarkiai besningant, bėgome krosiuką link Marcinkonių traukinių stoties, kur mūsų laukė Adamsas - gidas.
Šeštadienio dieną sukorėme gerus 45 kilometrus, daugelio kojos tapo prastos kokybės, nefunkcionuojančiais organais, tačiau galėjome pasidžiaugti nuostabiais, autentiškais, senovę menančiais reginiais: apžiūrėjome Marcinkonis - vieną didžiausių Lietuvos kaimų, vėliau patraukėme link Dzūkijos Nacionaliniame Parke esančių tvenkinių. Nors vienas iš veikėjų, Gi Gi, ir prisėmė kojas, o kitam klubo "Keliai_vis" nariui kilo mintis nuosavo ryžių verslo plėtojimui, patraukėme toliau. Nukulniavome iki Darželių, vėliau pasiekėme Margionis, kuriuose apžiūrėjome bei buvome supažindinti su kaimo klojimo teatru, per skęstantį lieptą bridome link Bobos šaltinio, pasižvalgėme po kaimą bei grįžome namo.
Marcinkonių mokykloje jau mūsų laukė šeštadienio popietę atvykę klubo nariai, su kuriais užsimojome nukeliauti ir apžiūrėti Zervynų kaimą. Pasinaudoję traukinių stoties teikiamomis paslaugomis, įkūrę "Makštučių Draugiją" (kilmė: šmaikštuolis - šmakštuolis - makštuolis - makštukas), po keliolikos minučių, vakaro tamsumų apsupti, stovėjome prie Zervynų - respublikinės reikšmės architektūros kaimo. 48 sodybos prisišliejusios prie Ūlos upės krantų, 8 iš jų - etnografinės. Gido supažindinti su vietiniais papročiais, aplankėme Tris Kryžius, Zervynų kapines, stebėjomės bičių drevėmis. Po kultūrinės programos plius smagaus žaidimo naktiniame Lietuvos miške, kulniavome linksmą 12 kilometrų kelią pėsčiomis link namų.
Kuomet pasiekėme finišą, vienam skaudėjo blauzdas, kitai klubai iširo, trečiam pirštą batas nulesė, tačiau visi vieningai buvo patenkinti tuo, ką pamatė, pajautė, patyrė...
Sekmadienį, vieni ankščiau, kiti šiek tiek vėliau paliko Marcinkonių givenvietę. Laukė ilgas tranzavimo kelias į Kauną, o daugeliui mintysė sukosi klausimas: "Ar dar kada nors turėsiu tokį nuostabų laiką, kaip per šią kelionę...?"
(Edvis)

Velykinė Nida

2006-06-16T21:08:00.000+03:00

Cha! Tai gal užteks eilinių storų velykų ?! Velykos, žinoma, šeimos šventė, bet ir pavasario. O ko ko, bet pavasario mieste per Velykas nesurasi, tad patraukėm jo ieškot į Nidą, ko gero pačią gražiausią. Tokių tikslu buvo suorganizuota pirmoji AK „KELIAIvis“ kelionė, kurioje dalyvavo 7 asmenys. Taigi, apie pietus, pilnais skrandžiais viis susirinkome prie IX forto. Aš (tuchkus) ir kruopa, Rūta su broliu, geltonas su raudonu ir Pylė. Pirmieji atsiskyrė ir pajudėjo prie jūros Pylė su sese ir broliu, pirmieji ją ir pasiekė. Vėliau išvežė spalvotuosius ir likom mes, piktai traukdami dūmą po dūmo ir spardydami akmenukus bei graužtukus. Velykos visgi turi savo specifiką: visi vyksta su šeimom, žmonom, apsiveršiavę, apsikrovę daigtais ir dažniausiai jų tikslas yra koks ir ten laukaintis velykų stalas. Tačiau dauguma liaudies visgi yra nusiteikusi pakiliai ir tai gelbsti situaciją. Taigi, mes su kruopa gal būt ir pajudėjom paskutiniai, tačiau pirmavom ne greičio, bet kiekkybės atžvilgių. Prieštai užtrenkę gal 3 duris, mašinų vežančių į kažkokias žemėlapy nepažymėtas ir numanomai ne prie Klaipėdos esančias vietas galiausiai įsėdom į vieną, kuri važiavo link Telšių. Vietovardis irgi nelabai liuks, bet sitaciją kompensavo ekipažas, su kuriuo gurkšnodami alutį ir ir šnekučiuodamiesi lėkem per velykinę LT. Vėliau išlipom prie Linkuvos, vietos, kuri tam tikru metu būna nukrauta bomžaujančio jaunimo, mėgstančio festivalį „Bliūzo naktys“, ir padarę tai ką reikėjo išvažiavom toliau. Pasistūmėm iki kito vaiduko, kur suradom geltoną su raudonu. Pasilabinom, šyptelėjom ir išvažiavom. Yra žinių, kad jie irgi pasielgė panašiai už 15min. Šįkart jaunuoliuj iš provincijos išpūtėm galvą apie stopo varbą ir privalumus. Dar vienas persėdimas ir mes jau klp. Ten sulaukėm geltono su raudonu ir apsipirkę patraukėm link kelto.Iš ten kas kaip, bet Kuršių Nerijos sostinę pasiekėm visi.
Nidoj įsteigėm bazę po bulvikio stogu. Ir pradėjom susiliejimą su gamta. Raktinėjom po apylinkę, glostėm jūrą, rūkėm kaljaną, gėrėm švyturio alų. Skaitėm Stalino raštus, klausėm bulvikio ir genės...
Sekančią dieną Paulius, Rūta ir brolis išvyko namo, o likusieji nutarė paivairint aplinką ir nuvažiavo į Juodkrantę. Ten vyko dešrų kepimas, alaus gėrimas ir saulės lydėjimas. Pelė išsisuko koją, o mes išsisukom nuo rutinos. Vakare grįžom į bazę, dar šis tas ir atėjo sekmadienis.
Kad ir kaip gerai buvo Nidoj, atėjo laikas ją palikt. Šykart pirmieji išvažiavom mes su kruopa. Londono berniukai, po audringo tūso, keliavo į sostinę. Vienas iš jų buvo pagremžtu veidu – pamarių išdaigos. Elfų šėlsmą liūdyjo ir kiti ženklai: sudaužytas telikas bagažinėj, užkimę balsai ir tt. Su jais pasiekėm uostamiestį, kur mūsų keliai išsiskyrė, nes tusovčikai dar užsimanė ten nusėst. Išleisti trasoj į Kauną pasigavom kiek solidesnę porelę, kuri pametė iki Kryžkalnio, o nuo jo namus pasiekėm su kruopos buvusiu bičų, kurį netikėtai užklupom su pana pilantis benziną. Heh... vienos geriausių Velykų ir tiek.
(tuchkus)

Oficialus registras

2006-06-15T21:03:00.000+03:00

Nuo čia prasideda oficialus klubo egzistavimas. Praėjus dviems su puse mėnesio nuo pirminio idėjos subrandinimo autostopo klubas „KELIAIvis“ įgavo oficialiai įteisintą juridinio asmens statusą, kurio dėka atsiveria plačios galimybės siektį klubo tikslų ir vystyti pradėtą veiklą.
(tuchkus)

Zervynos

2006-06-09T21:04:00.000+03:00

Na pagaliau, pagaliau viskas baigės arba tik prasidėjo. Galiausiai padarę viską, kas nuo mūsų priklauso: pridavę „KELIAIvio“ dokumentus registrų centrui, sulaukę naujai iškeptų „Pub Fortas“ maikių, ramia širdimi galėjome palikti, Kauną, „Fortą“ ir patraukti į dzukiją, į Zervynas.
Į trasą pajudėjome tryse, daugiau „keliaivių“, vykstančių ta linkme neatsirado. Aš išvažiavau pirmas. Laimingas ir gyvenimu besidžiaugiantis suagumiečio, gyvenančio Paryžiuje sūnus pametė iki vln prieigų iš kur į dzukiją patekti buvo lengviau nei iš Kauno.
Kelias iki Varėnos buvo vingiuotas, kontrastingas ir labai spalvotas. Jo metų susilaukiau komplimentų ir pasiūlymo pamasažuoti iš vieno „numanomai“ seksualinių mažumų atstovų, taip pat kažkur in the middle of nowhere atsiradę kaimiečiai siūlėsi į draugus. Gerai kad iš ten mane ištrauke raumeninis iš Alytaus. Jis neatvertė man savo knygos, bet ir iš viršelio matės jos turinys. Vienaip ar kitaip Varėną pasiekiau. Trumpai kirptos galvos su cigaretėm dantyse tūnančios pravažiuojančiuose golfuose manes nesužavėjo. Laimei GiGi ir pelės ilgai laukt nereikėjo. Kartu su jais praėjome Varėnos gyvenamajį rajoną ir stojome ant kelio vedančio į Marcinkonis. Laukė paskutinė atkarpa. Kelias buvo vakuminis kaip reikiant, bet iš kažkur nukritusi studenčiokų porelė iš VDU surinko mus visus ir pristatė Zervynų kaimui. Na ką...prasidėjo atostogos „rūgpienių kaime“. Truputį panavigavę tarp senų triobų suradom vietinį vedėją, kuris mums išrupino vietą palapinei ir žinoma - samanų sulčių. Steigėm bazę ir tam vakarui programą baigėm. Sekančią dieną prabudę pūkštelėjom į šalia tekančia Ūlą, papietavom (pusryčius valgyti jau buvo per vėlu) ir sulaukę Adams pradėjom ekskursiją po vietinę apylinkę. Adams nušvietė vieitnį geležinkelio mazgą, vietovės istoriją bei kitas smalsautojo ausis dominačias detales. Niekaip neįkalbėję Adams pasilikti į bazę grįžom vieni. Ten mus aplankė Švyturys. Pokalbis su juo prasidėjo kiek įtemptai, kalba sukosi apie gresiantį pilietinį karą, bet viskas acipalaidavo Švyturio pirty. Gerokai nugaravę, atsipalaidavę, pasigardžiavę alumi ir prisiklausę Švyturio istorijų apie KGB, Afganistaną ir tt. , grįžom į bazę ir susmigom. Ryte ir vėl laukė kelias... kelias namo. Grįžom paprastai: viena iš per pusvalandį pravažiavusių dviejų mašinų važiavo tiesiai į Kauną. Mums jos tik ir reikėjo. Taip padėjome tašką dar vienoje klubo kelionėje.
(tuchkus)

Spragtukas į Trakus

2006-05-19T21:05:00.000+03:00

O šįkart tik spragtelėjom ir suvykdėm 4-5val.(realybėj viskas užtruko kiek ilgiau) kelionės projektą į Trakus. Dalyviai: aš (tuchkus) su Kriste ir Pylė su Rūta. Keista, bet primuosius nuo kelio stvėrė gotus, tuoj po jų – mus, vos spėjusius ištiesti rankas, o Pylė liko lengvai pasipiktinęs neišdegusiu studentišku jo planu, tačiau savo mašiną susirado ir jie. O mes tuo tarpu judėjom link senosios sostinės. Išlipus ant trakų kelio mus pasitiko mašinų vaakumas ir srauto negajumas, bet kadangi, mes niekur neskubėjom, tai ir nevėlavom, o kadangi nieko nepasiėmėm, tai nieko ir nepritrūko. Su prorusiško verslininko mašina pasiekėm Trakus. Pakeliuj į pilį susitikom Paulių su Rūta. Pilies fone užkandžiavom, lošėm marokietišką UNO ir gurkšnojom alų.. Vėliau sutemo. Dar pasišlaistėm aplink Kęstučio pilį ir patraukėm valgyti kibių. Pakeliuj užkalbintas Trakų bulvikis ėmė porint visą LDK valdovų medį ir kitas istorijos peripetijas. Vos atsimušėm. Užsisakėm po kibį ir sudaužę maktelėjom gerklėn prieš tai apsilaistydami viduje esančiu riebalų turiniu. Na o tada į trasą. Kauno pusėje buvo tas pats vaakumas, tad jame pavyko susitranzuoti tik važinėjantį žiebtuvėlį, parūkius į galvą atėjo mintis namo skverbtis per Vilnių. Šis planas nesunkiai išdegė ir su smulkiu gariūnų versliniku pasiekėm sostinės prieigas. Iš ten mes su Kriste pajudėjom namo su fūra, kurią pilotavo „Vanios“ brolis turintis krūvą istorijų, kad kelias neprailgtų. Neprailgo. Juolab, kad savo kertelę atvėrė ir Kristė apie Sibiro meškas ant grandinių ir kt. Šitaip šis mažas projektėlis pavadinimu „Spragtukas“ ir baigės. Buvo pakankamai IDOMU. Tik spragt ir viskas.
(tuchkus)

Latvija, Kalavijuočių takais

2006-05-05T21:07:00.000+03:00

Na o šį kartą bent jau mums su Paulium viskas prasidėjo, kiek kitaip neįprastai. Vidury nakties palikę šiltą, linksmą ir pilną alaus aplinką išlipom autostradoj, prie IX forto ir taikėmės įsimest į ratus vykstančius Latvijon. Kiti startuos tik ryte. Tuščia trasa priklausė naktiniams kelių vilkams, o mes priklausėm nuo jų. Ruseno cigaretė, skambėjo juokas, pro šalį šniokštė fūros, o galvoje sukosi žodis IDOMU... Po kiek laiko fūristas brolis latvis paėmė mus savo globon. Geras buvo jis žmogus, tik daug keikėsi. Skrodėm tamsą, kol nenukirto mentai, o vėliau rimtais veidais grimzdom į tylą ir sekėm besiartinančią aušrą. Sieną pasiekėm visai prašvitus. Ten išlipom, nes LV bulvikis norėjo pailsėt. Prasitrynę akis pamatėm kontrastą tarp kalavijuočių ir olandų... Tranzavom, bet niekas kitas išskyrus tą patį bulvikį mūsų neėmė. Bulvikis pavežė iki gimtojo Iecavos kaimo ir palikęs prie gyvo alaus parduotuvės nurųko į namus. Rygą privažiavom su rafinuota latvių porele ir išlipę ėmėm krimst sausainį – Rygos apvažiavimą. Keitės veidai, mašinos ir atstumas iki finišo. Galiausiai patekę ant tiesaus kelio į Siguldą užčiuopėm duobę, bet ir iš jos mus ištraukė. Ciesio tądien nepaėmėm, nes skrandis susitraukė iki kritinės ribos, miego stygius irgi jautėsi, tad šio to nusipirkę, nufilmavę vargdienius smigom Gaujos slėny. Vėliau, įsteigę bazę nuošalėje sulaukėm Pelės, Rūtos ir Skirmos. Sekančią dieną sukom kultūrinę programą, kurios auka tapo ir Ciesis. Nepaisant visko paėmėm Ordino pilį. Į bazę grįžom vakare ir iškėlėm paskutinę vakarienę. Išaušus paėmėm dar ir Rygą, trumpam tapusia hokėjaus sostine. Na o poto beliko tik kelias namo. Kurį nesunkiai įveikėm su Rūta. Taip praėjo dar viena bendra kelionė. Iš principo nemanau, kad galima perteikti atmosferos, vyravusios jos metu, bet faktas yra tai, kad ši kelionė išliks atmintyje ilgam.
(tuchkus)

KELIAIvio veikla

2006-04-13T21:11:00.000+03:00

2006 04 06 (kelio dovana)
Pelniatyvi kelionė į Vilnių asmeniniais interesais pasipildė viešaisiais... Gįždamas iš Vilniaus nykštį Kauno kryptimi laikiau tradiciškai gal 5min., po kurių jau riedėjau namų kryptimi. Pasirodo, vežė vyresnieji „Forto“ barsukai: Žilvė ir Antanas. Kūl. Šiek tiek pokalbio, istorijų iš kelio ir: „ ...tai mes galim bendradarbiaut...“. Taip užsimezgė draugiški ir naudingi ryšiai tarp „KELIAIvio“ ir Žilvės. Nuo tada East or west „Pub Fortas“ mums tapo the best.
(tuchkus)

2006 04 06 (pirmasis klubo susitikimas)
Būtent šią dieną bare „Fortas“ buvo surengtas pirmasis autostopo klubo „KELIAIvis“ susitikimas. Jame turėjome svečią iš Kanados, kuris jau 9 mėnesius svečiuojasi ir taip pat autostopu blaškosi po Europą. Kaip ir žadėjo, klubietė Rūta šia proga pagamino „tinginį“, kurį kramsnodami aptarinėjome ir sprendėme pirmuosius klubo reikalus.
(tuchkus)

2006 04 13 -14 (GPS I)
G - generalinis, P - planavimo, S – seminaras. Toks skambus pavadinimas prilipo renginiui, pradėjusiam dėti „KELIAIvio“ pamatus“. Ir nors jame dalyvavo ne itin gausus burys klubo narių(5) bet pamatinė pradžia buvo pradėta dėti, arba bent jau duobę pamatams iškasėm, tačiau dėl laiko ir sveikatos stokos (dauguma dalyvių įtakojo vakarykščio gimtadienio pasėkmės) teko nekantriai pradėti antrają GPS I dalį – tūsą, kaimo/sodo motyvais, kuris išėjo itin vykęs. Na o pamatinę dalį nutarėm sudėti per kitą GPS...
(tuchkus)

rimtas bairis B.O.

2006-04-01T21:10:00.000+03:00

Hehe, ne viskas, kas skamba juokingai yra pokštas.
2006 metų balandžio pirmosios išvakarės prasidėjo, kaip eilinis penktadienis... Alternatyviai visuomenei puikiai žinomame Kauno kabake B.O. tą penktadienį sėdėjome aš (tuchkus) ir Paulius. Iš pradžių atrodė, kad ir vėl teks šnekėti apie prieš kelis mėnesius vykusią kelionę autostopu i Maroką, kuri mus sukrėtė ilgam, tačiau pokalbis pasisuko kita linkme... Patogiai įsitaisęs minkštuminiame fotelyje, Paulius netikėtai atsikvėpė ir tare: „- Žinai, o gal steigiam autostopo klubą? Gi seniai jau apie tai mąstėm...“ Taip ši mintis, subrandinta nesibaigiančių blaškymųsi Lietuvos ir užsienio keliais, tapo žodžiu, o žodis - klubu, kurio pavadinimas – „KELIAIvis“. Vos tik ištarus šiuos žodžius viskas ėmė vystitis greičiau nei galėjome įsivaizduoti. Pro mūsų staliuką einačias Rūta su Egle irgi sudomino ši idėja. Įsibėgėję tą patį vakarą i B.O. pasikvietėm pažįstamą dizainerę Ievą Vaivaraitę, kuri mums nušvietė klubo internetinio puslapio galimybes ir prižadėjo padėti (jos dėka vėliau gimė klubo logotipas).
Na o balandžio pirmają taip pat B.O. vykęs www.hospitalityclub.org Kauno narių susitkimas padėjo surasti dar daugiau bendraminčių. Kelio atgal nebuvo.
Idėja keliavo per pažįstamus, o mes ruošėmės pirmajam klubo susitikimui. Taip šios pokštų dienos išvakarės tapo naujo kelio pradžia.
(tuchkus)