Atvykus į pirtį jau iš tolo šviečia nuo alaus (ir kitų tauriųjų gėrimų) žvilgantys veidai, žybsi kovos ištroškusios akys. KELIAIviai valo muškietas ir krapšto paraką. Deja, pašonėj nekriokia joks sutranzuotinas tankas, kuriuo būtų galima pervažiuoti varžovus. Man bebandant išdžiovinti nuo alaus sudrėkusį bokalą, renginio vadas skelbia pradžią, kuri kažkaip paskęsta bokalo džiovinimo procese.
Atmintis mena konservatorių visai nekonservatoriškai žargstomą blondinę. Šis koziris pasirodo neveiksmingas, nes bešėlstantis stoparikų būrys inicijuoja originalias, bet pradžioje daug vilties neteikiančias vilkimo varžybas. Vilkikų trūkumas salėje ir padidėjusios grikių kainos akivaizdžiai įtakoja rekordiškai lėtą rezultatą, kuris gerbtinos komisijos visai nedomina ir KELIAIvių originalumas vėl triumfuoja. Renginio vadui beskelbiant išlikusiųjų sąrašą, visų širdys krenta kulnuosna, tačiau išgirdusios džiaugsmingą verdiktą vėl drąsiai ropščiasi aukštyn - mes finale. Skelbiama pertrauka ir artinasi paskutinioji... rungtis.
Beieškant nykštukų irštvos (aka WC), sušmėžuoja pažįstami siluetai, karštai aptarinėjantys paskutinę priešininkams rengiamą egzekuciją. Idėjų štormingas atneša grėsmingų, WC aromatais atsiduodančių vėjų į varžovų stovyklą, kuriais jau atidunda Bjauriojo ančiuko šmėkla. Vadui paskelbus paskutiniojo raundo pradžią, Tučkus pradeda porinti apie tragedijos herojės Gulbės pomėgius, beje, labai primenančius pačių KELIAIvių - kas be ko - kelionę, lytinį santykį ir, be abejonės, - rūkymą. Audringas Gulbės santykis su atsitiktinai tarp kojų pasimaišiusiu Kurmiu duoda savo - apsvilęs Ančiokas sukelia audrą ne tik saulės atmosferoje, bet ir sausakimšoje salėje. Publika klykia ir netveria savo avikailiuose, pypina limuzinai, kuriais KELIAIviai, ilgai negaišdami, pačiupę prizus ir garbingus titulus, išdumia pasitrankyti po naktinį Kauną ir ragauti pergalės šampano.
Pasirodo ir pirty galima sėkmingai tranzuoti...
M.R.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą