„Kelionė pagal dvylika mėnėsių“

Ar prisimenate rusų multiką apie 12 menesių, kur mergaitę išsiuntė žiemą žibuokliaut...

Tik ši pasaka ne apie ją.

Ši rašliava nebus turistinio, o greičiau žmogiškojo - pažintinio - patirtinio pobūdžio.

Taip jau susiklostė, kad neišvykau į krikščioniško jaunimo dienas Portugalijoj. Vis gi kažkaip reikėjo numarinti savo kelionių badą ir atsiradus laisvai savaitėlei sugalvojau – keliausiu į Krokuvą. Pasiėmiau žemėlapį, bakst pirštu į Krokuvą, bakst kitu – ugi ir Bratislava čia pat ir Brno, po galais, dar ir Budapeštas ir Viena... laimei pasitaikė mažas žemėlapis – keli centimetrai šen, keli – ten. Prisiklauses, kad per Lenkija tranzuojantiems ne visada ir gamtos jėgos padeda, tai iki Brno savo ilgus kaulus mankštinau autobuse. Tiesa kartu su savim prigriebiau 1 savo pažįstama, kuriai viskas iki gyvo kaulo buvo įgrisę – todėl „pasirašė“ šiai aferai ir drauge palikom darbus, šeimas, tėvynę... Beldimasis autobusu buvo bene pats nykiausias etapas... laimei visa, kas bloga, kaip ir visa, kas gera – ankščiau ar vėliau baigiasi. Kad suprastumėt iš kur kai kurie šios istorijos personažai atsirado pasakysiu visi jie priklauso internetiniam nakvynės ir keliautojų klubui www.hospitalityclub.org.

Brno mus pasitiko jaunikaitis vardu Adamas. Vos iššokęs iš autiko puoliau ieškoti baterijų savo fotikui, nes pasirodo išvažiavau su neveikiančiom. Sutvarkę šią problemą nuvykome pas Adamą. Pasirodo jų čią visa daugybė: dar 3 Adamo draugai ir kažkokia suomė... Tuoj mus pavaišino. Adamo draugai pasirodė turį gerą jumoro jausmą ir tuoj skanią vakarienę pavertėm teatralizuota siaubo filmo parodija su išgalvotais maisto produktais ir su kanibalams būdingu mandagumu prie stalo... na nebijokit – valgėm paprasčiausią namudinę picą. O vakare pavaikscioję po Brno su Adamo draugais pasėdėjom savo dvasią turinčioje kavinėje, nutrintais stalais. Kur ir muziką į patefoną gali įsidėti pats, išsirinkus iš šalia esančios plokštelių krūvos. Yra čia ir dar 1 įdomi tradicija – kavinėje stovi čiumodanas – ir kiekvienas lankytojas turi iš jo ką nors išsiimti, taip pat ką nors jame palikti – patikėkite ten ganėtinai daug įdomaus šlamšto pridėta, apie kurį dar 1 puslapį galima būtų prirašyti.

Kitą rytą sedę į „Tesco“ prekybos centro nemokamą autobusą nurūkom link autostrados. Po pusvalandžio susistapdėme nešnekų Slovaką, kuris mus pažadėjo nuvežti ir paleisti prieš Bratislavą. Bet kadangi pasirodė jo užsienio kalbos žinios buvo prastos, tai jam pasirodė mus lengviau nuvežti į miesto centrą, nei paaiškinti kaip iki jo nusigauti. Išlipom. Išsikeitę pinigėlius puolėm ieškoti turizmo informacijos centro, kad padėtų susirasti mums patį pigiausią viešbutį. Kaip paaiškėjo net ir pats pigiausias – buvo ganėtinai neprastas, nepriterštas ir o su geru vaizdu žemyn – į slėnį. Apsigyvenom ant kalvos esančiame medikų bendrabutyje, gal kokiame 7-ame aukšte.

Iš vakaro apžiūrėję miestą kitądien patraukėm Budapešto link.

Gerbiamieji, niekada nevažiuokite be bilieto, juo labiau užsieny. Bratislavoje tai kainuoja 14000 slovakiškų kronų arba 37,5 euro. Kaip jau supratote teko susipažinti ir su vietiniais kontrolieriais, kurie visame sviete vienodai bjauraus būdo. Pasitelkę visus savo artistinius sugebėjimus bei dirbtines ašaras išmeldeme pusę baudos sumos. Tas nelemtas autobusas turėjo mus pavežėti autostrados link. Nuskausminti patraukėmis pėsčiomis laimės ieškot. Pasirodo čiabuviai nešneka jokia kita kalba tik gimtąja. O kontrolieriai ypač. Galų gale laužyta vokiečių kalba šnekantis žmogysta degalinėje paaiškino kaip nusigauti iki kaimo greta autostrados. Iš čia dar keletas km pėsčiomis ir mes jau ant plento. O čia kaip kaime 3 automobiliai per valandą. Palyginti su Klaipėda-Vilnius magistrale pastaris pagal savo intensyvumą prilygo žvyrkeliui. Iki Budapešto apie 180km. Po gero pusvalandžio sustojo prekių išvežiotojas iš Čekijos. Sako, aš važiuoju ne visai tiesiai, turėsiu staptelt keliuose miesteliuose. Nu ką – bile veža. Vairuotojas pasirodo kalba tik čekiškai ir vengriškai. Nieko baisaus – pagalvojau - ne pirmas kartas, taip visą kelią jis suokė čekiškai, męs – rusiškai. Taip smagiai besišnekučiodami ir bevinguriuodami Vengrijos kaimais atkarpą, kurią tiesiu keliu važiuodami būtume įveikę per 2-3 valandas, nukakom per 7-8... pasistvirtino sena tiesa –„nemesk kelio dėl takelio“. Bet kita vertus nė už ką nebūčiau išmainęs šito smagaus dardėjimo nežinai kur, su visokiais paklydimais...(musų vairuotojęs į kai kurias vietas irgi važiavo purmą kartą) į tiesų greitkelį. Dėkui Dievui davė šiltą žiemą. Per patį viduržiemį važiavom atvirais langais visą kelią. Musų vairuotojas vežė mums visiems taip nuo stovyklų gerai pažįstamą „Vegetą“. Kuri šiuo atveju dvelkė taip stipriai, kad kvapo stiprumo nebūtų ištvėrusi nei pati dižiausia ir ištvermingiausia musė.

Ach, pagaliau Budapeštas. Kuris naktį atrodo kaip dangus nusileidęs ant žemės, nuo kalvų atsiveria žiburių galybės nerealaus didumo miesto... Vėlgi be bilietų (niekada taip nedarykite!) metro ir autobusais nukakom pas tą, kuri mums suteikė nakvynę (davė raktusnuo savo buto ir leido mums ten nakvoti 2 naktis. Deja su musų nakvydytoja paplepėti beveik neteko. Kai tik atsibeldėm pas ją į namus ji nieko mums nesakius nuėjo sau miegoti ir dar ilgai skaitė grožinę knygą... Kita vakarą susitarėm susitikti 6 pm. Ir vėl susitikom tik 11pm... pasirodo mūsų gražuolė dar ėjo į meditacijos kursus – ir meditavo apie kitas planetas, o po to dar sudraugais nuėjo šampano pagert, tai tas laikas nejučiom, nejučiom, o čia jau ir naktis... Kita rytą buvo dar prasčiau, apkaltino kad mes pagadinom dujinės viryklės vieną iš rankenėlių, mat toji nelemtoji ima ir prasisuka.... Taip minorine gaida ir išsiskirstėm, palinkėję viens kitam sėkmės ir, kad gal neva kada tai susitiksim (neduokdie!). Beja Budapeštas nerealiai gražus, bet deja (o gal beje) labai didelis, todėl apie jį būtų atskira istorija, bet tausojant jūsų kantrybę keliauju toliau.

Kitą ryt vietiniais metro ir autobusais nuvykę link greitkelio po kokių 15 minučių prie degalinės susistapdėm senyvą šeimynėlę ir 180 greičių nurūkom lin Vienos. Ir atsitik tu man taip vienoj vietoj keturi dainingi papuolė. Tai visą kelią giedojom, gal tik kelias akimirkas, kol pasienietis pasus tikrino buvom užčiaupę savo srėbtuves. Atvykom į Vieną kur mus pasitiko tikra vasariška žiema. Atsilapojom skvernus ir bekaitindami žandus sausio mėnesio saulės spinduliuose visa diena su kuprinėm ant pečių maklinėjom po Vienos platybes. Tikra tiesa – „maklinėjom“ – po ilgos kelionės pagaliau ir keliai pradėjo linkti. Nieko labai neišskirisu iš kulniavimo po Vieną, tačiau vienas faktas mus sugražina į pasakos motyvą, nuo kurio pradėjau savo pasakojimą. Taigi aš kaip ir ta iš „12-kos mėnsių“, kurios vardo nepamenu... sausio 7-ąją dieną, išvydau geltonai žydintį krūmą (!). Nu va, žiemos nebebus nusprendžiau... užbėgsiu už akių – žiema grįžo kaip tik tada kai po viso kelionės parsiradom namuose. Vienoje mumis žmonės rūpinosi kaip namie, patalai, rankšluoščiai, maistas, ir šiaip jau šeimyna baisiai maloni. ...Kuri ryt rytą pametėjo mus link išvažiavimo iš miesto, kur netrukus susistapdėm senučiuką, gyvenantį Čekijoj, o Austrijoj dirbantį lauko teniso treneriu. Beja čia Čekijoj aukščiau virš jūros lygio esančiuose miškuose pirmą sykį tą praeitą žiemą išvydau sniegą ant žemės paviršiaus.

Privažiavom Ostravą. Senučiukas, kaip vėlaiu paaiškėjo, išlaipino mus ne tam gale miesto tai teko savom kojom kulniuoti per visą miestą, nes vietinių pinigų buvo nelikę nė kronos. Sutemo. Kaip miražas atsirado degalinė, nu, mislijam čia ir sustosim nakčiai. Dievulis mūsų pagailėjo ir atsiuntė automobilį, kuris pametėjo keliasdešimt km iki Lenkijos sienos. Čia ir vėl norėjom tiesiau, o gavosi ilgiau. Nuklydom į fabrikų rajoną, kur vienos tvoros, tikras slalomas norint pasiekti greitkelį. Kaip koki angelai iš tamsos išniro vyras ir moteriškė, kurie pasirodė besą geri žmonės ir išvedė mus į tiesos kelią. Pagaliau greitkelis. Tamsu. Beveik naktis. Sustojo. Po dviejų valandų buvom Krokuvos autobusų stotį, kuri su savo vagišiais ir šmirinėjančiais valkatom sudarė labai slogų įspūdį, tik spėk užsnausti ir atsibusi be daiktų...

Gavom nakvynę. Sekančią dieną apžiūrėjom Vavelį ir kitas Krokuvos grožybes. Baisiai gražus senamiestis, kaip kokios Prahos ar Vilniaus! Vakare sėdom į autobusą (keliaut tranzais per Lenkija tikra vargo vakarienė) ir nakčiop atsidurėme Varšuvoj. Vietiniais traukiniais pasivažinėję po Varšuvos platybes nakvynės vietoj atsidūrome jau po vidurnakčio, kai visos dvasios siaučia, kur beja ir pasitiko mus jauna ragana su juodu kaip anglis katinu. Pasirodo ragana labai sukalbama ir visai maloni. Paskutinį sykį pailsėję ir išgėrę kavos kitą ryt sėdom į pustuštį autobusą važiuojantį Vilniuosna.

Kaip vėliau išsiaškinau kaip aukos kelionė pareikalavo kelių mano kūno kilogramų. Todėl grįžęs sušveičiau 3-is vakarienes.

O kad patikėtumėt, kad tikrai buvo gėlės žiemos vidury, kad buvo ragana ir jos juodas katinas ir kiti (ne)visai realūs dalykai, štai jums keletas nuotraukų. Ir po galais, net jei po tokių kelionų kūnas reikalauja reabilitacijos, siela džiūgauja nuo patirtų įspūdžių, nuo paprastų įvykių nutikusių ne visai įprastomis aplinkybėmis. Adios! Iki kitų kelionių! Ir dėkui apvaizdai, mano didžiausiam kelionės rėmėjui.

Nerijus Sadauskas

Komentarų nėra: