Velykinė Nida

Cha! Tai gal užteks eilinių storų velykų ?! Velykos, žinoma, šeimos šventė, bet ir pavasario. O ko ko, bet pavasario mieste per Velykas nesurasi, tad patraukėm jo ieškot į Nidą, ko gero pačią gražiausią. Tokių tikslu buvo suorganizuota pirmoji AK „KELIAIvis“ kelionė, kurioje dalyvavo 7 asmenys. Taigi, apie pietus, pilnais skrandžiais viis susirinkome prie IX forto. Aš (tuchkus) ir kruopa, Rūta su broliu, geltonas su raudonu ir Pylė. Pirmieji atsiskyrė ir pajudėjo prie jūros Pylė su sese ir broliu, pirmieji ją ir pasiekė. Vėliau išvežė spalvotuosius ir likom mes, piktai traukdami dūmą po dūmo ir spardydami akmenukus bei graužtukus. Velykos visgi turi savo specifiką: visi vyksta su šeimom, žmonom, apsiveršiavę, apsikrovę daigtais ir dažniausiai jų tikslas yra koks ir ten laukaintis velykų stalas. Tačiau dauguma liaudies visgi yra nusiteikusi pakiliai ir tai gelbsti situaciją. Taigi, mes su kruopa gal būt ir pajudėjom paskutiniai, tačiau pirmavom ne greičio, bet kiekkybės atžvilgių. Prieštai užtrenkę gal 3 duris, mašinų vežančių į kažkokias žemėlapy nepažymėtas ir numanomai ne prie Klaipėdos esančias vietas galiausiai įsėdom į vieną, kuri važiavo link Telšių. Vietovardis irgi nelabai liuks, bet sitaciją kompensavo ekipažas, su kuriuo gurkšnodami alutį ir ir šnekučiuodamiesi lėkem per velykinę LT. Vėliau išlipom prie Linkuvos, vietos, kuri tam tikru metu būna nukrauta bomžaujančio jaunimo, mėgstančio festivalį „Bliūzo naktys“, ir padarę tai ką reikėjo išvažiavom toliau. Pasistūmėm iki kito vaiduko, kur suradom geltoną su raudonu. Pasilabinom, šyptelėjom ir išvažiavom. Yra žinių, kad jie irgi pasielgė panašiai už 15min. Šįkart jaunuoliuj iš provincijos išpūtėm galvą apie stopo varbą ir privalumus. Dar vienas persėdimas ir mes jau klp. Ten sulaukėm geltono su raudonu ir apsipirkę patraukėm link kelto.Iš ten kas kaip, bet Kuršių Nerijos sostinę pasiekėm visi.
Nidoj įsteigėm bazę po bulvikio stogu. Ir pradėjom susiliejimą su gamta. Raktinėjom po apylinkę, glostėm jūrą, rūkėm kaljaną, gėrėm švyturio alų. Skaitėm Stalino raštus, klausėm bulvikio ir genės...
Sekančią dieną Paulius, Rūta ir brolis išvyko namo, o likusieji nutarė paivairint aplinką ir nuvažiavo į Juodkrantę. Ten vyko dešrų kepimas, alaus gėrimas ir saulės lydėjimas. Pelė išsisuko koją, o mes išsisukom nuo rutinos. Vakare grįžom į bazę, dar šis tas ir atėjo sekmadienis.
Kad ir kaip gerai buvo Nidoj, atėjo laikas ją palikt. Šykart pirmieji išvažiavom mes su kruopa. Londono berniukai, po audringo tūso, keliavo į sostinę. Vienas iš jų buvo pagremžtu veidu – pamarių išdaigos. Elfų šėlsmą liūdyjo ir kiti ženklai: sudaužytas telikas bagažinėj, užkimę balsai ir tt. Su jais pasiekėm uostamiestį, kur mūsų keliai išsiskyrė, nes tusovčikai dar užsimanė ten nusėst. Išleisti trasoj į Kauną pasigavom kiek solidesnę porelę, kuri pametė iki Kryžkalnio, o nuo jo namus pasiekėm su kruopos buvusiu bičų, kurį netikėtai užklupom su pana pilantis benziną. Heh... vienos geriausių Velykų ir tiek.
(tuchkus)