Aukštadvario klajonės

Viskas prasidėjo daugamaž įprastai. Šiek tiek atsiplėšę, nuo rato nejučiomis traiškančio mūsų gležnus kūnus, penktadienį apie 6val. pajudėjome į trasą, kur mus iš krumų iššokęs rėkdamas pasitiko Paulius. Turėjome 2 kovinius, kelioninius vienetus pasiruošusius vykti į naujųjų „keliaivių“ organizuojamą kelionę Aukštadvarin. Bandėm laukt kruopos, bet laikas sruvo, kaip alus į šilinį, tad beliko tik lipti į iškeltam nykščiui sustojusią mašiną. Įsėdę gavom SMS: „Palaukit!..kruopa“, bet prieš mūsų akis jau keitės kelio vaizdai. Vievio baikerių klubo atstovui pasakojant apie gyvenimo stilių ant 2 ratų net nepajutom kaip atsidūrėm Vievyje. Kristė su Paulium kažkodėl laukė mūsų ant Vievio tilto, tad juos pralenkėm, net nepastebėję ir nelaukėm...Išlipus, prieš mus atsivėrė nykus keliukas į tamsą, vedantis į Aukštadvarį. Netrukus pajudėjom kelioliką km, o likusius nusprendėm įveikt pėsti. Kiek vėliau prie mūsų privežė ir Kristę su Paulium. Keturiese žiaubt per tamsą ir miglą buvo smagiau. Graužėm obolius, juokėmės ir viską pamiršę ėjom į priekį, nes turėjom tikslą, kuris mus vedė pirmyn. Vedė, žinoma, ir Dievo ar buliaus akis – milžiniškas ratas aplink mėnulį (buvo pilnatis). Na o pakeliui net ir pavieniai varikliai nelabai skynėsi kelią per tamsą. Kažkur vidury nieko sustojom išgert alaus apleistoje buso stotelėje. Užrašai transporto tvarkaraštyje - MИНСК, БРЕСТ ir kiti rodė, jog autobusas šioje stotelėje buvo sustojęs gana senai. Einant toliau patekome į gūdų mišką. Švietė ratas, Pylei transliavo kosmosą, o aplink sekndėjo migla ir šmėžavo išlinkusių medžių siluetai. Tūko ir keleto sakmių... Jas nutraukė sustojusi transporto priemonė - golfas celofaniniu langu, be galinės sėdynės, prikrautas įvairiausių „gėrybių“. Gavom pasiūlymą pasivažinėti kelis km ne verso klase. Pylė sėdo ant krano, aš (tuchkus) – ant vamzdžio, o mergaitės viena ant kitos. Pilotai buvo biškį optelėję, tad judėjom nesaugiai, bet tikslą pasiekėm. Paskutinę atkarpą iki Aukštadvario įveikėm su gana normaliai. Aukštadvary susiradom Tomą, kuris turėjo ką papasakoti. Prasidėjo kitas kelionės etapas.
Dar einant į Aukštadvarį Tomas telefonu minėjo, kad barako vedėjos pareikalavo po 15Lt., nors buvo tartasi už dyką. Tačiau didžiausia parkė buvo ne tai... Patys kelionės organizatoriai strigo Kaune ir niekaip negalėjo pakomentuoti esamos situacijos. O tuo arpu, belaukdamas mūsų Tomas jau spėjo du kartus pabėgiot nuo miestelyje įsikūrusios provkės moksleivių, kurie buvo linkę į nusikalstamą veiklą ir kitus negerumus. Kagi, ėmėmės ieškoti mokyklos direktoriaus, kuris mum žadėjo prieglobstį mokykloje. Apie 11val. vakaro su triusikais atidaręs savo namo duris jis nebebuvo toks dosnus ir leidęs žinot, kad čia ne viešbutis nuėjo į lovą, palikęs mus giliuose apmątymuose ir keiksmuose. Dar pabaladojom į kelias kitas duris, bet nieko nepešę, tolumoje girdėdami profkės garsus išlavinom mintį: „Na jei jau čia mes niekam nereikalingi,tai gal... į Nidą?“. Padarę porą šuns kojos manevrų, pasirinkom kelią iki autostrados. Kelias tokiu paros metu buvo pamirštas kaip ta autobuso stotelė, bet iš kažkur nukrito koks tai bajoras iš Kauno, kuris susilenkdamas kvietė pas save namo. Jo atsikratėm tik netikėtai sustojus autobusiukaui, kuris paėmė mus visus. Va tada tai tikrai patikėjau stebuklais. Su taksu pasikę vln, apie 2val. toliau skynėmės kelią į Nidą. Netrukus išvežė Pylę, Kristę ir Tomą, o mes toliau laukėm savo mašinos. Mus pasirinko lenkas, vykstantis tiesiai į Vokietiją. Iki šiol gailiuosi, kad tada nepasukom į Berlyną vietoj Nidos. Vėl visiem susitikus prie IX forto paaiškėjo, kad kelionės aistra jau išblėsus pas daugelį, tad po gana ilgo vidinio konflikto kelio nepalikom tik mes su Rūta. Traukėm kur kelias mus nuves. Ir nuvedė jis į Liepoją. 4val. ryte sustojęs latvis pasiūlė pažintinę ekskursiją į savo gimtą miestą. Aplankėm Liepoją, papusryčiavom pas jį namuose, paglostėm jūrą ir su besibaigiančiom batareikom pasukom namų link. Namus pasiekėm be didesnių trukdžių.
Va taip va, vyko naktinės klajonės, po save, Aukštadavrį, Lietuvą ir užsienį, trukusios apie parą, per kurią spėjom nuvažiuot virš 1000km.. Išvados yra kelios: kartais yra nukentėjusių, bet nėra kaltų. Stebuklai visgi egzistuoja. Naktinis stopas yra pats geriausias.