tiesiog Nida

Nida…Kelionės į šį ypatingą Lietuvos kampelį patapo tradicija mūsų klubui.. Jau ne pirmoji buvo rengiama…Tiesa, aš su klubiečiais ten buvau pirmąkart.. Nebuvo nei saulės, nei minios poilsiaujančių turistų, tik ramus, tušcias, mažas miestukas su vietiniais gyventojais, ką galima pamatyt tik atvykus žiemos metu.. Kągi...Ne sezonas….Bet tai nereiškia, kad mes neradome ten ką veikt.. Oi veikėme J Penktadienio vėlyvą vakarą susirinkome visi po savo visaip besisekusių kelionių ..Kaikas keliavęs užtvinusiais panemuniais, kaikas pasirinkę įprastą kelią..Bet galiausiai visi buvome čia.. Pirmiausia kaip ir priklauso, atidavėm ”duoklę” jūrai J Ėjom pasižiūrėt.. tiksliau kadangi buvo jau tamsu, tai pasiklausyt kaip ten ta gi jūra.. J Taigi, traukėm sau su daina per pušynus ir kėlėm vienintelį trukšmą gal net visoj Kuršių nerijoj J Patriukšmavę, pasiūbavę grįžom į ”namus”.. o ”namai” tai tokie irgi tradiciniai, kaskart tie patys... Tai yra - pas BULVIKI J tegul didžiai gerbiamas bulvikis nesupyks jei netaip parašiau, bet kitokio pavadinimo ir nežinau J Vienam kambarėly susitalpinom visi 13 tąvakar buvusių.. Tiesa, turėjome ir svečių.. Mėgėjai keliaut - kas iš Kauno, kas iš Vliniaus, sužinoję apie rengiamą Nidos lankymą, prisijungė..Taigi..

Dabar tokia pauzė... Nes galvoju, ar reiktų pratęst apie Bulvikį.. Jis tikrai nusipelnė patekt į metraštį už savo hm hm nepakartojamą asmenybę ir geranoriškai suteiktą mums unikalią nakvynės vietą... Tačiau visko vienu žodžiu neišpasakosi... O viso metraščio, kad ir kaip bebūtų gaila Bulvikis nenusipelnė J taigi, Bulviki, atsiprašau, bet apie tave dar kadanors parašys, jei neparašė.. J

Ryte leidomės į žygį pajūriu.. ėjome ilgai... vis girdėjosi klausimai: ”o kur ta valtis?”, ”ar dar toli ta valtis?” ... J o kokia valtis aš ir pati nežinau.. Nes kai galų gale visi ilgai ėję, kas sušalę, kas pavargę priėjome tą vietą - pasigirdo atsakymas i visų klausymus: ”nebėra valties ” J bet juk ”svarbu procesas, o ne rezultatas” t.y. superinis žygis .. kas dar po jo turėjo jėgų, kėlėm nykštukus ir važiavom į Juodkrantę..Kadangi šaltukas toks neblogas buvo tą savaitgalį, tai nuvykę tiesiu taikymu sukom ko nors šilto užkąst ir atitirpdyt pėdas J Mums besėdint ir beplanuojant, ką toliau ir kur toliau, susipažinom su pasimetusiu Belgu J Pasimetusiu todėl, kad ieškojo kokio kuo daugiau grožio čia pamačius ir šiaip jau vėlyvą vakarą kur čia pastogę susiradus...Tai mes padėjom ne tik jam jaukų viešbutuką susirast, likusį kelionės maršrutą pakoreguot, bet ir pasiųlėm prisijungt prie mūsų tą vakarą.. Taigi su visu Belgu mes iškart ir patraukėm atgalios i Nidą.. Grįžę “namo” Belgui paskaitėm genialiai genialių citatų iš Stalino raštų, kurie patapę skaitomiausiu bestseleriu “KELIAIvis” klubo vakarais pas Bulviki. Ir tada vėl keliavom prie jūros su daina... Tik tą vakarą jau ir Belgiškų buvo J Tai va taip labai smagiai mes leidom tą vakarą...Kol jis ėmė ir nepasibaigė... Tada dar pasukom Belgą ant velnių rato ir su daina patraikėm namolio... Atsisveikinom su svečiu iš užsienio, grįžę aišku dar paskaitėm stalino raštų ir pabudom ryte...:) kuomet jau laikas buvo galvot, kad i pabaigą čia visas šitas smagumas.. Tad po pusrytelio, pasivaiksčiojom visi kuršių marių ledu, apžiūrėjom įšalusius laivus, nuėjom paskutinį kart prie jūros ir tada jau visi dėjomės kuprines ant pečių ir.... Į kelią.... Buvo smagu.. J

(Inga Jaugaitė)

Centrinės ir Rytų Europos turas

Tas saldus žodis kelionė… Lisabona, Marokas…Balkanai, Graikija? Tradicijos turi prasmę tik tada kai jų yra laikomasi ir jas tęsiama. Su šia intensija ir šias Kalėdas sutikome pakeliuj.
Viskas prasidėjo gerokai anksčiau. Atsimenu, kaip prieš kelis metus sėdėdami kažkom kabake ir pirštu baksnodami į žemėlapį nusprendėm Naujus sutikti Lisabonoje. Lygiai po metų, toks pats likimas laukė Maroko, kur vykome jau keturiese. Na o šiais metais, jau po KELIAIvio vėliavą ruošėmės šturmuoti Rytų Europą. Šįkart mūsų buvo kiek daugiau: GiGi, Rūta, Kruopa, aš(tuchkus), atskirai panašiu maršrutu keliaujantis Paulius ir kelios interesantės, panorusios prisijungti, tai Agnė ir Gintarė.

(LT) Anksti ryte, kai miestas dar snausdamas skendėjo tamsoje, ant kelio spindėjo ledas, o danguj žvaigždės. Galvoje skambėjo tik vienas žodis: KELIONĖ.
Pakeliui į Suvalkus jatėm, kaip vis tolstam nuo namų, kaip artėjam link savo tikslo. Dar kelios akimirkos ir mes nersim į tą svaiginantį kelionės sūkūrį, kuris potojančia srove neš mus toli toli, kur driekiasi mūsų svajonės.
(PL) Kirtus sieną tas jausmas tik sustiprėjo, o Suvalkuose dingo paskutinis tvirtas pagrindas po kojom.. Keletas formalumu: fotkės, padėka, atsisveikinimai, palinkėjimai ir mes jau jau pasroviui.
Traukinyje iki Varšuvos nieko ypatingo. Daug cigarečiu dūmų, šventinių patiekalų, pilkų vaizdų kitoje pusėje lango ir žinoma lenkų.
Varšuvoje mus pasitiko Dangaroo ir ilgai nelaukus pasigirdo atkemšamų alus butelių garsai. Laikas bėgo lėčiau už alų ir jį pakeitusią degtinę. Bigės vienas tūsas, tam kad prasidėtų kitas. Iš kurio jau driekėsi mūsų kelias tolin, tolyn į pietus. Sekantis traukinys atvyko ir išvyko migloje. Iš jos vėliau išniro ir bilietu kontrolierius, kuriam sugebėjau tik parodyti, kad rūkau Camel‘į, jis mano pasirinkimą užskaitė ir vieną cigaretę pasiliko sau. Toliau vėl migla. Ją kiek prasklaidė numatytas perlipimas į kitą traukinį kažkur Lenkijos centrinės periferijos centre. Iš to momento išlko tik iš kažkur atskridęs skrajojantis olandas ir nesėkmingos gėlo vandens paieškos. Sekanti stotelė jau kažkur netoli Lenkijos pabaigos. Ten jau laukė traukinys pasiruošęs pristatyti mus Čekijai. Jame dar kas kiek sugebėjo privogė miego, tam nesutrukdė ir kruopos riksmai, kad už valandos jau busime Čekijoj. Brėško. Tai reiškė, kad nuo namų praėjo 24val. Tai atrodė taip senei, o ateinantis kelionės mėnesis atrodė amžinybė.
(CZ) Paskutinė stotelė – Čekija. Prasikrapštėm akis, parodėm pasus ir mes jau Čekijoj, snafo ir alaus šalyje. Iš čia startuosime kaip stoparai. Pradžiai dar žinoma šiek tiek paruošos darbų artimiuosioje degalinėje ir prieš akis tik kelias. Kelias į Budapeštą. Pasidalinom į kovinius vienetus: GiGi su kruopa o aš (tuchkus) su Rūta ir Agne. Iš akių dingus GiGi su kruopa mes irgi įgijom intereso pajudėti. Čekiją palikom su kosmopolitiška brite, kuri šnekėjo kažka apie vieną pasaulio tautybę, reikalingą keliauti į kitas planetas.
(SK) Keli kaimai ir mes jau Slovakijoj. Slovakijoj įstrigo du dalykai: kalnai, raižantys ir taip po vakar nestiprę galvą ir jos sostinė Bratislava, gana prokumunistinis miestas, bet jau spėjęs už Europos lėša pasistatyt autostradų makaroną, padedantį lengviau palikti šį miestą. Makarono, užvalgėm gerokai, net vakaras atėjo, o Budapeštas vis dar nesimatė. Makarono gale zujo tik kaimyninei austrai, kurie buvo nepakeliuj. Sutemus makaronas išspjovė du lenkus, keliaujančius mūsų kryptimi. „Gaila“ buvo palikt Bratislavos makaroną, taip gaila, kad sustojus austriškam turkui sutikom varyt, net į Austriją.
(A) Gerokai įvakarėjus atsidūrėm austriškoj tankštelėj, kuri buvo paskutinė, prieš Vengrijos sieną. Iš poskumunistinio lagerio, patekom į kapitalistinį – vakarų. Tačiau situacija ir čia ne itin keitėsi. Vaakumas, tamsa ir bybinčius. Priėję kritinį tašką nusprendėm padaryt šitam galą. Žioplas, bet geras bulgaras priėmė mus savo fūron. Su juo patraukėm į Būdą-peštą.
(H) Austrijos-Vengrijos sieną rūtūlis su Agne kirto pesčiomis, o aš sau pasilikau bulgaro kontrolę iš fūros. Vėliau visi iš naujo pergrūpavom fūroj ir knabsėjom į Budapeštą. Bulgaras, kiek nusukęs nuo savo kelio pristatė mus Budapeštui, kur su juo ir atsisveikinom. Apie 3 ryto pradėjom ieškot savo hosto adreso, kur jau senai parpė kruopa su GiGi. Lesulys, info stygius, nešnekantys jokia užsienio kalba, pusgričiai žmonės ir miesto dydis suteikė mūsų paieškai savito šarmo. Orientavomės pagal mėnulį, nuojautą ir nugirstus hintus, kurie atvedė mus tiesiai į tisklą. Ten be kalbų susmigom. Ryte sužinoję, kad tarifai už hostelį gerokai paaugo per naktį alternatyviai persimetėm pas aiesec‘iorus. Žinoma aiesec flat‘o paieškos irgi pareikalavo daug išteklio, tad pagaliau jį suradę dauguma nubalsavao už makaronus ir vyna bei kitas pasyvias laisvalaikio leidimo formas, o GiGi su Agne visgi išvyko užžymėt miesto. Tą vakarą man netikėtai išsivystė protinis dantis, Rutulis kosėdamas krito kryžium, Agnei išskaičiavom papaentuką na o GiGi su kruopa šeip gerai optelėjo.
Ryte mobilizavomės ir patraukėm link Serbijos. Ėjom, važiavom, dainavom, šalom, tranzavom... bet per visą dieną nė vienas iš mūsų taip ir nepajudėjo. Tik tris kart pakeitę tranzavimo vietas, praėjus daugiau nei 6 valandom, atsidūrėm ten kur reikia. Ten suradom ir vienintelį Budapešto tranzuotoją (bent jau jis taip skelbėsi), su kurio pagalba įlaipinom GiGi su kruopa į Belgrado variklį, o mes pajudėjom į sekančią degalinę. Ten viskas vyko kiek geriau. Vienas turkas įdavė alaus, kitas – Mustafa, pvaišinęs kava pametė iki „geros“ vietos pakeliuj į Belgradą. Išlaipinti priešingoj autostrados pusėj esančiojd degalinėj greit supratom kad čia nekažką ir padarę šuns kojos manevrą grįžom vienaą kolonėle atgal. Ten atstatėm resursą, susikaupėm... ir sulaukėm 2 serbų fūrų. Vairuotojai buvo gana žaismingi, mėtėsi bombioškėm, šnekėjo angliškai ir sakė, kad Serbija – crazy. Praėjus keliom valandom su jais buvom keli žingsniai nuo buvusios Jugoslavijos.
(SRB) Pėsti įžygiavom į Serbiją, kuri mus pasitiko nykiais periferiniais vaizdais iš Kusturicos filmų. Žvalgėmės iš kur pasileis šūviai. Jū nebuvo, buvo tik geri žmonės, tačiau tokiu paros metu (apie 12val.) jų irgi nebuvo daug. Išgėrus turko alų sustojo makedoniška fūra su Ževskiu viduje. Ževskis mus paadėjo pristatyt Belgraduj, tad priisdegę cigaretes pasileidom į kelią. Ževskis palaikė pokalbį, bučiavo vairą ir vardino šalis, kurias lankė su fūra. Jei dar langą būtų pradaręs tai iš vis būtų tobula, nes nuo jo senelio cigarečių ir karštos atmosferos rasojo akys ir nosis, o plaučiai šaukėsi oro. Vėliau kiekvienas paskendom savo mintyse ir stebėjom langą. Kitoje jo pusėje slinko nežinomi kaimai, dauobėti keliai su kulkų suvarpytais kelio ženklais pašonėje, laukai, namai. Rodės, kad ta naktį buvom tik mes, o visa kita už lango – negyva, netikra, kažkokio filmo dekoracijos. Ževskis parinko tikrai alternatyvų maršrutą iki Belgrado, nes važiavom zigazagais, keliais, net nepažyėtais žemėlapyje. Paryčiais pasiekėm Serbijos sostinę. Pasukom į centrą, nes supratę, jog su hostu jau nieko neišdegs nutarėm ieškot vietos, panašios į hostelį. Tai irgi vyko ne taip sėkmingai, kaip Budapešte, bet užkalbinus kokį tai alternatyvą visgi suradom savo vietą Belgrade. Tai hostelis „3 catz“. Mum pradarius duris jo šeimininkas užtinusiom akim pažvelgė į mus iš pastalės. Lėtai išsirangės pasapaudė ranką ir pastatęs ant stalo bonka haros paklausė ar mes čia dėl parčio. Aplinka tikrai buvo jauki, tad nusprendėm čia pasilikt ilgiau. Už bambalį alaus vyriausias katinas leido mums nusmigt keliom valandom, bei pasidė daiktus. Po pietų susitikom su GiGi ir kruopa, kurie jau turėjo naujų draugų ir įpudžių. Įp9tėm dūminio ir pasileidom į vietinių barų turą. Taip praėjo para Belgrade. Galų gale liko tik pakraut batareiką ir sekančią dieną traukt link Rumunijos, bene prieštaringiausiai vertinamos šalies mūsų maršrute. Darydami išvadas iš savo kelių dienų deja vu patirties ir leidom sau pamiegot ilgiau. Apie peitu palikom Belgradą ir po truputį skverbėmes link Rumunijos. Negajus, vargingų mašinėlių srautas, suvaržytos serbų keliavimo galimybės ir sekmadienio efektas, manau buvo pagrindinės priežastys kodėl Rumunijoj buvom tik sutemus. Ant sienos įpirkom bloka cizų už 1,5eu ir pakiliai įsiveržėm į Rumunijos glėbį.
(RO) Rumunija nuo pat pirmų žingsnių neigė visas neigiamas nuomones apie save. Pasieniečiai, ne tik šnekėjo angliškai, nesikabinėjo, bet ir patarė kuriuo maršrutu pasiekti Transilvaniją, busimo naujako sutikimo vietą. Rūkydami pigumines cizas ir vis dėl to stebėdamiesi naujosios Europos Sąjungos šalies skurdumu tranzavom pavienius variklius. Jų nebuvo daug, bet jie buvo draugiški. SMS‘ais susipaudėm su GiGi ir kruopa daryt meetą artimesniame didmiestyje, kur jie jau kurį laiką vyravo su prakutusia rumunų šeima. Nuslydusi serbų fūra mus pasiėmė i Timišuarą. Ją privažiavę kažkokiam urban rajone perlipom į krovininio autobusiuko krovinių skyriu. Tą arkimiką supratau, kaip jaučiasi žmonės, kuriuos pardavinėja. Krovinių skyriaus durys atsidarė prie traukinių stoties. Kur susitikom kruopą su GiGi. Dauguma priėmė sprendimą į Transilvaniją važiuot traukiniu, o mes su Rūtuliu nusprendėm šturmuot naktinę Rumuniją stopu ir skerst ją išilgai. Užteko tik panorėt ir pasakyt tai garsiai. Rumunu porelė mus išvežė į trasą iš stoties rajono. Nuo ten prasidėjo viena geriausių stopo atkarpų per šia kelionę. Dar vienas malonus Rumunijos pokštas. Skrodėm naktinę Rumunija net nesuvokdami kas vyksta. Keitės ir miestai ir veidai, o mes lėkėm kur stugso Transilvanijos kalnai Paryčiais jau buvom 5 km nuo galutinio taško. Duminis efektas iš paskutinės mašinos, nesveika naktis ir stulbinantys kalnai aplink padarė savo ir belaukdami traukinio dalyvių mes su Rūtuliu visiškai išėjom Vėliau prašvito, šviesa atnešė ir draugus, su kuriais eiti buvo linksmiau, bet dar linksmiau buvo važiuoti su vietinio rajono meru, kuris mus surinko į savo darbinį busą. Vėliau susidūrėm dar su vienu išbandymu. Kaime, vidury nieko, kur niekas nešneka jokia kalba išskyrus rumunų, mum reikėjo susirast HC narių irštvą. Užduotį išgvildenom, susipažinę su vietiniais ir vietove. Vos pradarius teisingas duris pasigirdo bejėgis urzgimas, informuojantis, kad sutrukdėme rytinės atmosferos idilę.
Sekančias kelias dienas laukėm Najų metų, bendravom, smaguriavom (vietiniais produktais iš vietinių), siurbėm į save aplinkos grožį ir atmosferą. Naujieji atėjo ir į šitą užmirštą Europos Sąjungos kampelį. Ir tai reiškė, kad laukia ne tik kelias, bet kad tai tuo keliu keliasime ir šiais metais. Atėjus laikui paliktį Boišuaros apylinkes vietinės parduotuvės vedėjas mus pristatė rajoninės reikšmės keliuj, kuriuo mes netrukus ir nuvingiavome atgal link Serbijos su šios kelionės metu tapusiais sėkmės ir gėrio garantu tapusiais turkai. Vieną turką keitė kitas, kol galų gale jų susirinko visos trys fūros, kuriomis mes ackirai ir kirtom Rumuniją. Pakeliui per ją buvom vaišinami cigaretėm, kebabais, girdinami arbata ir mokinami turkų kalbos. Tamak arkadash. Dienos vakare net nepastebėjom, kaip atsidūrėm ant Vengrijos sienos. Kagi, atsisveikinom ir žengėm atgal į svajonių šalį – Vengriją.
(H) Vengrija pasitiko mus civilizacija ir nuo jos dvelkiančiu šalčiu. Rodės, jog niekas nenuveš mūsų į Zgedą:) (Szeged). Gal ir būtų nenuvežę, jei patys nubutume įsibrukę pas turisto italjano. Turisto biski buvo ziopli ir seip.. bet iki Zgedo pavežė ir mum to užteko. Vidury Zgedo buvom vidury nakties. Šiek tiek paėjom...apie 4km... kol savotiškai keistas jaunuolis, turintis kelis pasus (vos nesusimaišė ant sienos), sugalvojo, jog nieko blogo mus nuvežti iki sienos.
(SRB) Iš naujo sveikimo Serbiją. Gaila, tik kad be pačios Serbijos nelabai buvo ką daugiau sveikint. Kagi, niurzgėdami įsikūrėm netoli esančioj degalinėj. Reikėjo tik palaukti. Laukti buvo sunku, nes lesė miegas, ėmėm pyktis ir neviltis, o dar mintis, kad GiGi su kruopa ir vėl seniai vartos minkštoj lovoj tikk už 100km nuo mūsų. Belekelintas deja vu... Atėjus laikui susėdom į graiko, gyvenanačio Vokietijoj džipą, kuriame ir buvom pristatyti mūsų hosto kaimui, esančiam netoli Novi Sado. Dar truputis navigacijos, kad istorija nesikeistų ir mes jau ten kur reikia. Tik kad mes nelabai kam reikalingi Na bet GiGi išjudino reikalą. Buvo išleisti vidun, atgavom jėgas, o vėliau mes su rūtuliu ir kanbtelėjom. Ir vėl miegas ir tūsas vietoj sightseeing‘o. Tiek to, pasižiūrėsim kaip atrodo Novi Sadas per netą. Be to GiGi su Agne papasakos. Vakarop su draugučiais baikeriais alus, jegermeister, 999 pokalbiai, juokas, istorijos ir filosofija iki paryčių. Sekančią dieną, persigrūpavom į naujus kovinius vienetus. Nuo mūsų atsikyrė GiGi ir Agnė. Jie jau suka namo. O mūsų dar laukia ilgas kelias, vingiuojantis Balkanuose, Bulgarijoje ir Graikijoje... Tačiau palikę GiGi su Agne tądien apsiribojam tik Sarajevu. Link Bosnijos ir Hercogovinos važiuojam bybinkeliais, geresnių kelių ir nesitikime, jie Bosnijoj ir Hercogovinoj dar prastesni. Tačiau visą tai kompensuoja gamtos grožis, autentiškas žmoniu savitumas ir Balkanų dvasia tvyranti ore. Artėjant link Bosnijos ir Hercogovinos vis daugėja karo liūdyninkų. Prieš akis iškyla dar vienas Kusturicos filmas.
(BIH) Į Bosniją ir Hercogoviną patenkame perėję tiltą per istorinę Drinos upę. Pirmas įpūdis apie šią šalį – nemalonūs pasieniečiai. Antras – puikus tranzas. Kaip paaiškėjo vėliau, nei vienas nei kitas įpūdis nėra visiškai teisingas. Tačiau likti abejingiems milžiniško dydžio kalnams, užimantiems didžiają dalį šalies negalėjome. Kylant į juos kečiasi ir klimatas. Pagaliau patenkame į tikrą žiemą: daug sniego, šalta, spindi ledo karalystė. Vakarop pasiekiame Sarajevą. Viskas vyko smooth ir netrukus jau svečiavomės pas Zuoką, mūsų hostą Sarajeve. Kitą dieną Zuokas nusivežė į savo pažystamų grupės repetoną, pažinom Sarajevo alternatyvą. Karas, karas, karas, šis žodis slypėjo jų galvose, dainų tekstuose ir visame, kas su jais susiję. Supratau mažą dalį to ka norėjo pasakyt Cranberries, savo dainoje Zombie. Dalykai, kaip karas negali nepalikti tavęs abejingo, jie persmelkia ir palieka žymę tavyje. „Bet jūs to nesuprasit...“ – pasakė Gaga - vienas iš Zuoko draugų. Be karo, didesnių sentimentų Sarajevas nesukėlė, lyginant su Belgradu. Jį palikome už kelių dienų ir skynėmės kelią link Adrijos jūros. Atsumas iki jos mažėjo lėtai, o jį dar palėtino tamsa ir musulmonų Kalėdos. Miestelyje, kuris saugo UNESCO paminklą - nuostabų tiltą strigome ilgam, tačiau ne visam. Su ateistiniais muslmonais pasiekėm Kroatijos sieną. Pakeliui dar gavom kalėdinių dovanų: alaus, vokiškų cigarečių ir kažkokių saldumynų. Neslėpdami džiaugsmoant sienos naikinom alų ir ruošėmės imti Kroatiją.
(HR) Į Kroatiją įžengėm su alumi rankose. Na mes vistiek nevairavom, nors apsimetėm mašinomis. Dūminio kvapas kuteno nosi nuo pat pirmų žingsnių Kroatijoje. Stopas Kroatijoje neatrodė blogas, tik nelabai buvo variklių srauto. Todėl dar šiek tiek pasistūmę nutarėm steigt bazę. Susirangę kažkokem užuovejy nusmigom kelias valandas, po kurių viskas nušvito kitom spalvom. Aplink augo apelsinai, švietė saulė, driekėsi malonus akiai peizažas. Tiesa, buvo ir variklių, bet jie, anaiptol, nebuvo pakeleivingi. Su geruoju policininku pasiekėm sekantį kaimą ir ten susiradom savo likimą: vienišą senioką, keliautoją ir tranzuotojų gelbėtoją. Jis pasiūlė dylą: už truputį pagalbos pavežti mus iki Splito. Pagalbos mes jam pridavėm, o suvetavus Splitui, kaip atlygį gavom nakvynę jo namuose ir krūvą istorijų. Rūtulis ypač liko sužavėtas šiuo vyru. Sekančią dieną pasukom agal. Keitėsi planai. Kelias nebuvo malonus, kaip ir privcerstinis Kroatijos palikimas, nes vasara mums labiau patiko, nei bosniška žiema. Bet pakrovę batareiką stojom į kelią. Skverbėmės atgal į Bosniją ir Hercogoviną.
(BIH) Ant sienos įmitę gaviadinos judėjom toliau link Sarajevo. Tadien pralėkėm ir Sarajevą ir visą Bosniją ir Hercogoviną. Keitėsi oro salygos, žmonės aplink mus ir vietos, kurias pravažiuodavome. Darėsi vis vėliau ir vėliau, srauto kraniukas jau užsisukinėjo..
(SRB) Hesas užsidarė Serbijoj. Proitališkas bosnis paliko mus kažkokiame užkampyje ir dingo tamsoje. Rodės, kad be mūsų ten nieko daugiau nebuvo. Kagi, išėjom ieškot bazės. Ja tapo netoli esantis viešbutis, kur dižūruojantis gero veido senukas leido mums migtelti keletą valandų ant grindų už dyką. Paryčiais padėkoję gerajam žmogui tesėm kelionę. Visa diena prabėgo skverbiantis iki autostrados vedančios į Salonikus. Leidžiantis saulei, džiūgavom, nes stovėjome prie įvažiavimo į ją. Tačiau džiaugsmas greit išsisklaidė, kai suvokėm, kad į pietus iš duotojo taško nelabai serbai skverbiasi. Dar vieną naktį kelyje būtų buvę sunku pakelti, nes trūko ne tik batareikos padalų, bet ir civilizacijos bei optimizmo. Jį vėl uždegė sustojusi mašina. Jai pajudėjus niekas negalėjo mūsų sustabdyti. Mūsų laukė Sofija. Ją padėjo pasiekt du turkai, kaip minėjau – sėkmės ir gėrio garantai. Su vienu privažiavom sieną, ten dar pasistiprinom turkiško patrovo ir tradiciškai nužingsniavom į kitą šalį – Bulgariją.
(BG) Bulgarija pasitiko mus gana skurdžiai, bet svetingai. Kažkas panašaus į Rumuniją. Sofijos pakraštį sustabdytas bulgaras padarė viską, kad tą vakarą ramiai miegotume pas savo hostą. Sekantį rytą supratom, kad žiema baigės ir patekom į šiluminę zoną. Blogiau nebus. Ir tikrai nebuvo. Dieną paraktinėjom po Sofiją, vakare mitulys, alus, juokas ir kaip visda kalbos iki paryčių. Na o sekančią dieną ant liežuvio galo plazdeno saldus ir paslaptingas žodis Graikija. Ją, žinoma, dar reikėjo pasiekt, bet bulgarai tam nesipriešino, nors ir siūlė pabūti savo šalyje ilgiau.
(GR) Ir į Graikiją įžengėm pėsčiomis, bet užtat aukštai pakeltomis galvomis ir šypsodamiesi. Pasiekėm dar vieną tikslą. Graikija tikrai alsavo šiluma. Keitėm garderobą ir psukome Salonikų kryptimi. Per pirmą stopo akciją Graikijoje susitranzavom... belenkiek gėrimų, graikiškų patrovų ir traukinį į Salonikus arba senioka, vardu Migelis. Butent jo dėka ir įvyko tiek daug nerealių dalykų. Tačiau viskas turėjo savo paaiškinima: Migelis kažkada irgi keliavo autostopu, suprato mus, o taip pat tądien buvo, kaip jis įvardino: „jo šventė“. Ta proga aš asmeniškai dar tapau ir jo sūnumi iš Vokietijos ir su šia sąlyga turėjau jį aplankyt po kelių metų. Gana romantiškai naivu... bet faktas tas, kad Grakiją nukovėm vos įžengę. Vėliau atriedėjom į Salonikus. Ten mūsų laukė itin paslaugus, kiek užsiprogramavęs hostas – Christos. Jis mus prigirdė ir privaišino, pripasakojo ir pribūrė, bei žinoma suteikė nakvynę. Kitą dieną raktinėjome po Salonikus, o nakčiai persikėlėm pas kitą HC narį, nes Christos aplankė 5 bulgarai. Salonikai paliko tikrai teigiamą įpūdį. Tai miestas, kuris niekada nemiega, kuris kažkuria prasme pralenkia net Atėnus. Trečiąją mūsų vizito Graikijoje dieną susiruošėm sturmuoti Atėnų polį. Graikai šnekėjo, kad važiuoti stopu iki Atėnų – žiaurus eksperimentas, bet mums taip nepasirodė. Viskas ėjos puikiai. Draugiški graikai vaišino kava, cigaretėmis ir pasakojo apie savo šalį. Taip ir nepajutom kaip prijojom Atėnų polį ant skardinio bucefalo. Atėnų polis buvo nemažas tai gerokai sugaišom, kol susitikom su Pedru,sekančiu mūsų hostu. Atėnuose praleidom apie 5 dienas. Ir jau po pirmų trijų jie nebeatrodė tokie ypatingi. Žinoma antikos kultūros paveldas nepaliko mūsų abejingų, tačiau, be jo nieko daugiau neradom Atėnuose, tad paskutines dienas Atėnuose praleidom kimarindami nuomuose su vyno bonka fotelyje, ziūrėdami filmus. Beje, vertėtų paminėti ir makaronus, kurie atrodė niekada nesibaigs... Tačiau jie baigės. Ir mūsų kelionė ėjo į pabaigą. Dėl lėšos stygiaus, sveikatos sutrikimų, namų artumo ir kitų priežasčių vetavom kelionės maršruto atkarpą pas GiGi ir iš Lenkijos jau ruošėmės durti tiesiai namo. Graikiją palikom su akcijiniu lėktuvu, skrendznčiu iš Atėnų į Krokuvą. Pakutinį kartą pajutę šilto Graikijos oro dvelksmą sėdom į lėktuvą. Kuriam vėl nusileidus mūsų jau laukė namai ir jiems būdingas klimatas ir daugelis kitų savybių.
(PL) Lenkijoj nusileidom totaliai užglušę ir išsilesę, nuo winds of change. Atsitiktinumo dėka pasiekėm Krokuvos centrą, kur nuo mūsų atsišliejo Rūtulis, o mes su kruopa patraukėm pas Kimonik, mūsų hostą., kur numigę ribotą laiko kiekį ruošėmės prišpaskutinei atkarpai mūsų kelionėje. Mūsų laukė Varšuva. Mes jos nelabai, bet didelio pasrinkimo nebuvo, nes naktinis tarifas nežadėjo daug gėrio. Paskutinė nakvynė ne namuose buvo praturtinta pasakojimų apie Iraną ir subtilių Chriso iš HC bairių. Na o visa kita tik formalumas: pirma atkarpa – Varšuva-Bialystokas, antra – Bialystokas-Kaunas. Bialystoke sustoję šiauliečiai pasiėmė mus namo,o mes jiems už tai išpūtėm galvas ir praturtinom kelionę.
(LT) Neveltui sakoma: išvažiuojame tam, kad grįžti. Nėra malonesnio jausmo, kaip tas, kuris užlieja vos kirtus Lietuvos sieną. Gaila tik, kad jis kaip ir visi geri dalykai trunka per trumpai.

Taip baigėsi dar viena kelionė negrįžtamai pakeitusi mus ir mūsų gyvenimus. Kaip ir visada, grįžome kitokie nei išvažiavome. Tokie patys liko tik tie, kuriuos palikome čia. Galbūt dėl to jie mūsų nesupras. Visa tai kas įvyko per šią kelionę kiekvieno iš mūsų asmeninė legenda, kurios neišeis pakartot. Bet laikas grįžt į realybę...
(tuchkus)

Aukštadvario klajonės

Viskas prasidėjo daugamaž įprastai. Šiek tiek atsiplėšę, nuo rato nejučiomis traiškančio mūsų gležnus kūnus, penktadienį apie 6val. pajudėjome į trasą, kur mus iš krumų iššokęs rėkdamas pasitiko Paulius. Turėjome 2 kovinius, kelioninius vienetus pasiruošusius vykti į naujųjų „keliaivių“ organizuojamą kelionę Aukštadvarin. Bandėm laukt kruopos, bet laikas sruvo, kaip alus į šilinį, tad beliko tik lipti į iškeltam nykščiui sustojusią mašiną. Įsėdę gavom SMS: „Palaukit!..kruopa“, bet prieš mūsų akis jau keitės kelio vaizdai. Vievio baikerių klubo atstovui pasakojant apie gyvenimo stilių ant 2 ratų net nepajutom kaip atsidūrėm Vievyje. Kristė su Paulium kažkodėl laukė mūsų ant Vievio tilto, tad juos pralenkėm, net nepastebėję ir nelaukėm...Išlipus, prieš mus atsivėrė nykus keliukas į tamsą, vedantis į Aukštadvarį. Netrukus pajudėjom kelioliką km, o likusius nusprendėm įveikt pėsti. Kiek vėliau prie mūsų privežė ir Kristę su Paulium. Keturiese žiaubt per tamsą ir miglą buvo smagiau. Graužėm obolius, juokėmės ir viską pamiršę ėjom į priekį, nes turėjom tikslą, kuris mus vedė pirmyn. Vedė, žinoma, ir Dievo ar buliaus akis – milžiniškas ratas aplink mėnulį (buvo pilnatis). Na o pakeliui net ir pavieniai varikliai nelabai skynėsi kelią per tamsą. Kažkur vidury nieko sustojom išgert alaus apleistoje buso stotelėje. Užrašai transporto tvarkaraštyje - MИНСК, БРЕСТ ir kiti rodė, jog autobusas šioje stotelėje buvo sustojęs gana senai. Einant toliau patekome į gūdų mišką. Švietė ratas, Pylei transliavo kosmosą, o aplink sekndėjo migla ir šmėžavo išlinkusių medžių siluetai. Tūko ir keleto sakmių... Jas nutraukė sustojusi transporto priemonė - golfas celofaniniu langu, be galinės sėdynės, prikrautas įvairiausių „gėrybių“. Gavom pasiūlymą pasivažinėti kelis km ne verso klase. Pylė sėdo ant krano, aš (tuchkus) – ant vamzdžio, o mergaitės viena ant kitos. Pilotai buvo biškį optelėję, tad judėjom nesaugiai, bet tikslą pasiekėm. Paskutinę atkarpą iki Aukštadvario įveikėm su gana normaliai. Aukštadvary susiradom Tomą, kuris turėjo ką papasakoti. Prasidėjo kitas kelionės etapas.
Dar einant į Aukštadvarį Tomas telefonu minėjo, kad barako vedėjos pareikalavo po 15Lt., nors buvo tartasi už dyką. Tačiau didžiausia parkė buvo ne tai... Patys kelionės organizatoriai strigo Kaune ir niekaip negalėjo pakomentuoti esamos situacijos. O tuo arpu, belaukdamas mūsų Tomas jau spėjo du kartus pabėgiot nuo miestelyje įsikūrusios provkės moksleivių, kurie buvo linkę į nusikalstamą veiklą ir kitus negerumus. Kagi, ėmėmės ieškoti mokyklos direktoriaus, kuris mum žadėjo prieglobstį mokykloje. Apie 11val. vakaro su triusikais atidaręs savo namo duris jis nebebuvo toks dosnus ir leidęs žinot, kad čia ne viešbutis nuėjo į lovą, palikęs mus giliuose apmątymuose ir keiksmuose. Dar pabaladojom į kelias kitas duris, bet nieko nepešę, tolumoje girdėdami profkės garsus išlavinom mintį: „Na jei jau čia mes niekam nereikalingi,tai gal... į Nidą?“. Padarę porą šuns kojos manevrų, pasirinkom kelią iki autostrados. Kelias tokiu paros metu buvo pamirštas kaip ta autobuso stotelė, bet iš kažkur nukrito koks tai bajoras iš Kauno, kuris susilenkdamas kvietė pas save namo. Jo atsikratėm tik netikėtai sustojus autobusiukaui, kuris paėmė mus visus. Va tada tai tikrai patikėjau stebuklais. Su taksu pasikę vln, apie 2val. toliau skynėmės kelią į Nidą. Netrukus išvežė Pylę, Kristę ir Tomą, o mes toliau laukėm savo mašinos. Mus pasirinko lenkas, vykstantis tiesiai į Vokietiją. Iki šiol gailiuosi, kad tada nepasukom į Berlyną vietoj Nidos. Vėl visiem susitikus prie IX forto paaiškėjo, kad kelionės aistra jau išblėsus pas daugelį, tad po gana ilgo vidinio konflikto kelio nepalikom tik mes su Rūta. Traukėm kur kelias mus nuves. Ir nuvedė jis į Liepoją. 4val. ryte sustojęs latvis pasiūlė pažintinę ekskursiją į savo gimtą miestą. Aplankėm Liepoją, papusryčiavom pas jį namuose, paglostėm jūrą ir su besibaigiančiom batareikom pasukom namų link. Namus pasiekėm be didesnių trukdžių.
Va taip va, vyko naktinės klajonės, po save, Aukštadavrį, Lietuvą ir užsienį, trukusios apie parą, per kurią spėjom nuvažiuot virš 1000km.. Išvados yra kelios: kartais yra nukentėjusių, bet nėra kaltų. Stebuklai visgi egzistuoja. Naktinis stopas yra pats geriausias.

Paintball arba kaip KELIAIvis sėmėsi patirties karo lauke

Ankstyvą šeštadienio rytą, kai laikrodis patylomis mušė devintą valandą, neatpažinti asmenys pradėjo būriuotis šalia Kauno pilies esančios parduotuvės IKI. Tai buvo iš anksto suplanuota operacija, kurios metu septyni taikliausi, greičiausi ir stipriausi, klubo KELIAIvis nariai norėjo išbandyti save ypatingai ekstremaliose situacijose. Tam tikslui buvo pasirinktas interaktyvus dažasvydžio žaidimas, kuris savo aplinka ir naudojamais ginklais mažai kuo nusileidžia tikriems karo veiksmams.

O viskas buvo taip ……
Šeštadienio rytą susirinkę prie IKI ir suformavę kovinį vienetą, visi drauge patraukėme į puikiai autostopui tinkančią vietą, troleibusų stotelę. Susitranzavę tinkamo numerio mikriuką, vos už kelių minučių buvome prie legendomis apipinto ir sovietmečiu dvelkiančio penktojo forto. Nepabūgę griuvėsiais apsupto forto, mes žygiavome ,,Legiono“ link, kur mūsų jau laukė priešininkų komandos ,,IRISH pub dream team“ lyderis Žilvinas. Slapti šaltiniai sužinojo, jog Žilvinas švenčia gimtadienį, tad nieko nelaukę, apipylėme jį dovanomis ir gražiais linkėjimais, o Žilvinas atsidėkodamas pažadėjo labai neskriausti mūsų per artėjantį mūšį. Papokštavę ir pirmaisiais įspūdžiais pasidalinę, patraukėme į baraką, kur kiekvienas gavome po išsvajotąjį šautuvą ir juokingą uniformą su skambiu užrašu ,,Selita ENERGY“, kuris nežadėjo lengvo pasivaikščiojimo po fortą.
Po keleto minučių pasirengimo mes jau buvome pasiruošę žygiuoti į mūšio lauką ir įrodinėti savo pranašumą prieš IRISH pub‘o komandą. KELIAIvis, vadovaujamas tuchkaus,viso žaidimo metu atrodė itin grėsmingai ir net nesileido į kalbas apie pralaimėjimą. Žaidimo eigoje buvo išbandyti įvairiausi taktiniai sprendimai, siekiant pagerinti komandos susižaidimą. Mūšis vyko atkakliai iki didžios pertraukos, nes per pietų pertrauką gavome užkasti nuostabios kareiviškos košės su spirgučiais, po kurios norėjosi eiti ne atgal į mūšį, o kur nors ramiai prigulti ir pamiegoti, nes lakstymas po tankų garažus daugelį iš mūsų nuvarė nuo kojų. Skaniai pavalgę ir pailsėję toliau tęsėme susišaudymą tarp padangų, kur užvirė įnirtinga kova iki paskutinio atodūsio. Šaudėmės, bėgiojome ir slėpėmės kaip tikri kariai, tačiau netikėtai pasibaigę šoviniai skelbė žaidimo pabaigą. Nors galiausiai ir nesugebėjome įveikti Žilvino vadovaujamos komandos, tačiau mes įvykdėme savo tikslą, nes atėję į mūšį kaip atskiri klubo nariai, išėjome iš jo kaip viena darni KELEIvio komanda.
(Tomas)

Dzūkijos nac. Parkas

Klubo "KELIAIvis" išvyka į Dzūkiją, o tiksliau - Marcinkonis ir aplinkinius kaimus, buvo pirmoji po ilgelėsnės klubo veiklos pertraukos.
Nemažas tuntas jaunimo, būtent keliavusio autostopu, buvo laukiami sutartoje vietoje penktadienio vakarą, o tie, kurie turėjo reikalų, prisijungė šeštadienio popietę.
Pentadienį, visiems susirinkus apie 18 valandą, buvo nuspręsta traukti į vietinės reikšmės barą "Po liepa", kur labiau susipažinome vieni su kitais ir degustavome vietinio pigaus, tačiau skanaus "baro" alaus.
Pakalbėjus, pasitarus, raudoniui išmušus žandukus ir plačioms šypsenoms plieskiant veiduose, patraukėme link namų ("ten, kur šiąnakt užmigsi ir yra tavo namai", teigia vienas gražus posakis), kuriais patapo Marcinkonių miestelio pagrindinė mokykla. Įsikūrę, papokštavę bei nusprendę rytoj budintis 7-ą valandą ryto, užmigome.
Keista, tačiau šeštadienio paryčiais visi sugebėjo atsikelti neniurzgėdami. Apsimuturiavę šalikais, prikaupę iki soties geros nuotaikos bei smarkiai besningant, bėgome krosiuką link Marcinkonių traukinių stoties, kur mūsų laukė Adamsas - gidas.
Šeštadienio dieną sukorėme gerus 45 kilometrus, daugelio kojos tapo prastos kokybės, nefunkcionuojančiais organais, tačiau galėjome pasidžiaugti nuostabiais, autentiškais, senovę menančiais reginiais: apžiūrėjome Marcinkonis - vieną didžiausių Lietuvos kaimų, vėliau patraukėme link Dzūkijos Nacionaliniame Parke esančių tvenkinių. Nors vienas iš veikėjų, Gi Gi, ir prisėmė kojas, o kitam klubo "Keliai_vis" nariui kilo mintis nuosavo ryžių verslo plėtojimui, patraukėme toliau. Nukulniavome iki Darželių, vėliau pasiekėme Margionis, kuriuose apžiūrėjome bei buvome supažindinti su kaimo klojimo teatru, per skęstantį lieptą bridome link Bobos šaltinio, pasižvalgėme po kaimą bei grįžome namo.
Marcinkonių mokykloje jau mūsų laukė šeštadienio popietę atvykę klubo nariai, su kuriais užsimojome nukeliauti ir apžiūrėti Zervynų kaimą. Pasinaudoję traukinių stoties teikiamomis paslaugomis, įkūrę "Makštučių Draugiją" (kilmė: šmaikštuolis - šmakštuolis - makštuolis - makštukas), po keliolikos minučių, vakaro tamsumų apsupti, stovėjome prie Zervynų - respublikinės reikšmės architektūros kaimo. 48 sodybos prisišliejusios prie Ūlos upės krantų, 8 iš jų - etnografinės. Gido supažindinti su vietiniais papročiais, aplankėme Tris Kryžius, Zervynų kapines, stebėjomės bičių drevėmis. Po kultūrinės programos plius smagaus žaidimo naktiniame Lietuvos miške, kulniavome linksmą 12 kilometrų kelią pėsčiomis link namų.
Kuomet pasiekėme finišą, vienam skaudėjo blauzdas, kitai klubai iširo, trečiam pirštą batas nulesė, tačiau visi vieningai buvo patenkinti tuo, ką pamatė, pajautė, patyrė...
Sekmadienį, vieni ankščiau, kiti šiek tiek vėliau paliko Marcinkonių givenvietę. Laukė ilgas tranzavimo kelias į Kauną, o daugeliui mintysė sukosi klausimas: "Ar dar kada nors turėsiu tokį nuostabų laiką, kaip per šią kelionę...?"
(Edvis)

Velykinė Nida

Cha! Tai gal užteks eilinių storų velykų ?! Velykos, žinoma, šeimos šventė, bet ir pavasario. O ko ko, bet pavasario mieste per Velykas nesurasi, tad patraukėm jo ieškot į Nidą, ko gero pačią gražiausią. Tokių tikslu buvo suorganizuota pirmoji AK „KELIAIvis“ kelionė, kurioje dalyvavo 7 asmenys. Taigi, apie pietus, pilnais skrandžiais viis susirinkome prie IX forto. Aš (tuchkus) ir kruopa, Rūta su broliu, geltonas su raudonu ir Pylė. Pirmieji atsiskyrė ir pajudėjo prie jūros Pylė su sese ir broliu, pirmieji ją ir pasiekė. Vėliau išvežė spalvotuosius ir likom mes, piktai traukdami dūmą po dūmo ir spardydami akmenukus bei graužtukus. Velykos visgi turi savo specifiką: visi vyksta su šeimom, žmonom, apsiveršiavę, apsikrovę daigtais ir dažniausiai jų tikslas yra koks ir ten laukaintis velykų stalas. Tačiau dauguma liaudies visgi yra nusiteikusi pakiliai ir tai gelbsti situaciją. Taigi, mes su kruopa gal būt ir pajudėjom paskutiniai, tačiau pirmavom ne greičio, bet kiekkybės atžvilgių. Prieštai užtrenkę gal 3 duris, mašinų vežančių į kažkokias žemėlapy nepažymėtas ir numanomai ne prie Klaipėdos esančias vietas galiausiai įsėdom į vieną, kuri važiavo link Telšių. Vietovardis irgi nelabai liuks, bet sitaciją kompensavo ekipažas, su kuriuo gurkšnodami alutį ir ir šnekučiuodamiesi lėkem per velykinę LT. Vėliau išlipom prie Linkuvos, vietos, kuri tam tikru metu būna nukrauta bomžaujančio jaunimo, mėgstančio festivalį „Bliūzo naktys“, ir padarę tai ką reikėjo išvažiavom toliau. Pasistūmėm iki kito vaiduko, kur suradom geltoną su raudonu. Pasilabinom, šyptelėjom ir išvažiavom. Yra žinių, kad jie irgi pasielgė panašiai už 15min. Šįkart jaunuoliuj iš provincijos išpūtėm galvą apie stopo varbą ir privalumus. Dar vienas persėdimas ir mes jau klp. Ten sulaukėm geltono su raudonu ir apsipirkę patraukėm link kelto.Iš ten kas kaip, bet Kuršių Nerijos sostinę pasiekėm visi.
Nidoj įsteigėm bazę po bulvikio stogu. Ir pradėjom susiliejimą su gamta. Raktinėjom po apylinkę, glostėm jūrą, rūkėm kaljaną, gėrėm švyturio alų. Skaitėm Stalino raštus, klausėm bulvikio ir genės...
Sekančią dieną Paulius, Rūta ir brolis išvyko namo, o likusieji nutarė paivairint aplinką ir nuvažiavo į Juodkrantę. Ten vyko dešrų kepimas, alaus gėrimas ir saulės lydėjimas. Pelė išsisuko koją, o mes išsisukom nuo rutinos. Vakare grįžom į bazę, dar šis tas ir atėjo sekmadienis.
Kad ir kaip gerai buvo Nidoj, atėjo laikas ją palikt. Šykart pirmieji išvažiavom mes su kruopa. Londono berniukai, po audringo tūso, keliavo į sostinę. Vienas iš jų buvo pagremžtu veidu – pamarių išdaigos. Elfų šėlsmą liūdyjo ir kiti ženklai: sudaužytas telikas bagažinėj, užkimę balsai ir tt. Su jais pasiekėm uostamiestį, kur mūsų keliai išsiskyrė, nes tusovčikai dar užsimanė ten nusėst. Išleisti trasoj į Kauną pasigavom kiek solidesnę porelę, kuri pametė iki Kryžkalnio, o nuo jo namus pasiekėm su kruopos buvusiu bičų, kurį netikėtai užklupom su pana pilantis benziną. Heh... vienos geriausių Velykų ir tiek.
(tuchkus)

Oficialus registras

Nuo čia prasideda oficialus klubo egzistavimas. Praėjus dviems su puse mėnesio nuo pirminio idėjos subrandinimo autostopo klubas „KELIAIvis“ įgavo oficialiai įteisintą juridinio asmens statusą, kurio dėka atsiveria plačios galimybės siektį klubo tikslų ir vystyti pradėtą veiklą.
(tuchkus)

Zervynos

Na pagaliau, pagaliau viskas baigės arba tik prasidėjo. Galiausiai padarę viską, kas nuo mūsų priklauso: pridavę „KELIAIvio“ dokumentus registrų centrui, sulaukę naujai iškeptų „Pub Fortas“ maikių, ramia širdimi galėjome palikti, Kauną, „Fortą“ ir patraukti į dzukiją, į Zervynas.
Į trasą pajudėjome tryse, daugiau „keliaivių“, vykstančių ta linkme neatsirado. Aš išvažiavau pirmas. Laimingas ir gyvenimu besidžiaugiantis suagumiečio, gyvenančio Paryžiuje sūnus pametė iki vln prieigų iš kur į dzukiją patekti buvo lengviau nei iš Kauno.
Kelias iki Varėnos buvo vingiuotas, kontrastingas ir labai spalvotas. Jo metų susilaukiau komplimentų ir pasiūlymo pamasažuoti iš vieno „numanomai“ seksualinių mažumų atstovų, taip pat kažkur in the middle of nowhere atsiradę kaimiečiai siūlėsi į draugus. Gerai kad iš ten mane ištrauke raumeninis iš Alytaus. Jis neatvertė man savo knygos, bet ir iš viršelio matės jos turinys. Vienaip ar kitaip Varėną pasiekiau. Trumpai kirptos galvos su cigaretėm dantyse tūnančios pravažiuojančiuose golfuose manes nesužavėjo. Laimei GiGi ir pelės ilgai laukt nereikėjo. Kartu su jais praėjome Varėnos gyvenamajį rajoną ir stojome ant kelio vedančio į Marcinkonis. Laukė paskutinė atkarpa. Kelias buvo vakuminis kaip reikiant, bet iš kažkur nukritusi studenčiokų porelė iš VDU surinko mus visus ir pristatė Zervynų kaimui. Na ką...prasidėjo atostogos „rūgpienių kaime“. Truputį panavigavę tarp senų triobų suradom vietinį vedėją, kuris mums išrupino vietą palapinei ir žinoma - samanų sulčių. Steigėm bazę ir tam vakarui programą baigėm. Sekančią dieną prabudę pūkštelėjom į šalia tekančia Ūlą, papietavom (pusryčius valgyti jau buvo per vėlu) ir sulaukę Adams pradėjom ekskursiją po vietinę apylinkę. Adams nušvietė vieitnį geležinkelio mazgą, vietovės istoriją bei kitas smalsautojo ausis dominačias detales. Niekaip neįkalbėję Adams pasilikti į bazę grįžom vieni. Ten mus aplankė Švyturys. Pokalbis su juo prasidėjo kiek įtemptai, kalba sukosi apie gresiantį pilietinį karą, bet viskas acipalaidavo Švyturio pirty. Gerokai nugaravę, atsipalaidavę, pasigardžiavę alumi ir prisiklausę Švyturio istorijų apie KGB, Afganistaną ir tt. , grįžom į bazę ir susmigom. Ryte ir vėl laukė kelias... kelias namo. Grįžom paprastai: viena iš per pusvalandį pravažiavusių dviejų mašinų važiavo tiesiai į Kauną. Mums jos tik ir reikėjo. Taip padėjome tašką dar vienoje klubo kelionėje.
(tuchkus)

Spragtukas į Trakus

O šįkart tik spragtelėjom ir suvykdėm 4-5val.(realybėj viskas užtruko kiek ilgiau) kelionės projektą į Trakus. Dalyviai: aš (tuchkus) su Kriste ir Pylė su Rūta. Keista, bet primuosius nuo kelio stvėrė gotus, tuoj po jų – mus, vos spėjusius ištiesti rankas, o Pylė liko lengvai pasipiktinęs neišdegusiu studentišku jo planu, tačiau savo mašiną susirado ir jie. O mes tuo tarpu judėjom link senosios sostinės. Išlipus ant trakų kelio mus pasitiko mašinų vaakumas ir srauto negajumas, bet kadangi, mes niekur neskubėjom, tai ir nevėlavom, o kadangi nieko nepasiėmėm, tai nieko ir nepritrūko. Su prorusiško verslininko mašina pasiekėm Trakus. Pakeliuj į pilį susitikom Paulių su Rūta. Pilies fone užkandžiavom, lošėm marokietišką UNO ir gurkšnojom alų.. Vėliau sutemo. Dar pasišlaistėm aplink Kęstučio pilį ir patraukėm valgyti kibių. Pakeliuj užkalbintas Trakų bulvikis ėmė porint visą LDK valdovų medį ir kitas istorijos peripetijas. Vos atsimušėm. Užsisakėm po kibį ir sudaužę maktelėjom gerklėn prieš tai apsilaistydami viduje esančiu riebalų turiniu. Na o tada į trasą. Kauno pusėje buvo tas pats vaakumas, tad jame pavyko susitranzuoti tik važinėjantį žiebtuvėlį, parūkius į galvą atėjo mintis namo skverbtis per Vilnių. Šis planas nesunkiai išdegė ir su smulkiu gariūnų versliniku pasiekėm sostinės prieigas. Iš ten mes su Kriste pajudėjom namo su fūra, kurią pilotavo „Vanios“ brolis turintis krūvą istorijų, kad kelias neprailgtų. Neprailgo. Juolab, kad savo kertelę atvėrė ir Kristė apie Sibiro meškas ant grandinių ir kt. Šitaip šis mažas projektėlis pavadinimu „Spragtukas“ ir baigės. Buvo pakankamai IDOMU. Tik spragt ir viskas.
(tuchkus)

Latvija, Kalavijuočių takais

Na o šį kartą bent jau mums su Paulium viskas prasidėjo, kiek kitaip neįprastai. Vidury nakties palikę šiltą, linksmą ir pilną alaus aplinką išlipom autostradoj, prie IX forto ir taikėmės įsimest į ratus vykstančius Latvijon. Kiti startuos tik ryte. Tuščia trasa priklausė naktiniams kelių vilkams, o mes priklausėm nuo jų. Ruseno cigaretė, skambėjo juokas, pro šalį šniokštė fūros, o galvoje sukosi žodis IDOMU... Po kiek laiko fūristas brolis latvis paėmė mus savo globon. Geras buvo jis žmogus, tik daug keikėsi. Skrodėm tamsą, kol nenukirto mentai, o vėliau rimtais veidais grimzdom į tylą ir sekėm besiartinančią aušrą. Sieną pasiekėm visai prašvitus. Ten išlipom, nes LV bulvikis norėjo pailsėt. Prasitrynę akis pamatėm kontrastą tarp kalavijuočių ir olandų... Tranzavom, bet niekas kitas išskyrus tą patį bulvikį mūsų neėmė. Bulvikis pavežė iki gimtojo Iecavos kaimo ir palikęs prie gyvo alaus parduotuvės nurųko į namus. Rygą privažiavom su rafinuota latvių porele ir išlipę ėmėm krimst sausainį – Rygos apvažiavimą. Keitės veidai, mašinos ir atstumas iki finišo. Galiausiai patekę ant tiesaus kelio į Siguldą užčiuopėm duobę, bet ir iš jos mus ištraukė. Ciesio tądien nepaėmėm, nes skrandis susitraukė iki kritinės ribos, miego stygius irgi jautėsi, tad šio to nusipirkę, nufilmavę vargdienius smigom Gaujos slėny. Vėliau, įsteigę bazę nuošalėje sulaukėm Pelės, Rūtos ir Skirmos. Sekančią dieną sukom kultūrinę programą, kurios auka tapo ir Ciesis. Nepaisant visko paėmėm Ordino pilį. Į bazę grįžom vakare ir iškėlėm paskutinę vakarienę. Išaušus paėmėm dar ir Rygą, trumpam tapusia hokėjaus sostine. Na o poto beliko tik kelias namo. Kurį nesunkiai įveikėm su Rūta. Taip praėjo dar viena bendra kelionė. Iš principo nemanau, kad galima perteikti atmosferos, vyravusios jos metu, bet faktas yra tai, kad ši kelionė išliks atmintyje ilgam.
(tuchkus)